Taigi, gyvenom savo prabangiąjam kempinge su geriamu vandeniu ir šiltais dušais ir pan.
Ryte atsikėlę patraukėm vienu trumpesnių pažintinių taku (4km į kalną, 4 atgal. Kiti takai grčsino 20 km ir pan. Žodžiu, kur jau reik su nakvyne eit.) Pakeliui sutikom miniatiūrinių karvelių.
Tai kur tas skirtumas tarp karvelio ir balandžio?
Tako pabaigoj prisėdom ant raudonų akmenų. Mus patikrino kažkoks driežokas.
Ir žiogas. Reikėjo matyt kiek džiaugsmo jis sukėlė Redai, šitas apsimetėlis vaidinantis šakalį.
Auksinis švilpikas (angl. Golden Whistler, lot. Pachycephala pectoralis) ir Pilkasis mėsininkas (angl. Grey Butcherbird, lot. Cracticus torquatus).
Sako kai kurie medžiai toliau sėkmningai gyvuoja, net išdeginus jų vidų, bet ko gero ne šitas. Dar kely sutikom mažą kengūriuką.
Kaip paukštis iš dinozaurų laikų.
Mažasis Vilis gynė lizdą ar šiaip teritoriją, o varna išsižiojus, nes karšta.
Popiet pakilo karštis, palikom Redą pokaituko ir išėjom paslankiot asfaltu prie stovyklavietės – ten šildytis mėgsta visokie padarai.
Ir ne veltui. Milžiniškas driežas skuodė nuo mūsų. Bet jei tik jis būtų parodęs bent kiek dėmesio ar staigių judesių, jaučiu, mes būtųmėm nešę kudašių kaip turi būt!
Apėję ratuką grįžtam ketindami pasigirt savo sutiktu eksponatu Redai. Taigi, pareinam, o Reda sėdi ir žiūri į mus didelėm akim. Sako, ką aš čia mačiau!
Pasirodo toks pats žvėris veržėsi į palapinę, o paskui pasibaidęs užsiropštė į medį.
Padaras.
Paskui tą dieną lijo, o mažos spalvotos karietaitės turškėsi baloje. Vakare duše vėl sutikom kregždę.
Paskutinėje nuotraukoje Laurius rodo kiek musių mėgino nemokamai keliauti ant Lauriaus peties.
