Golden cats and other things

Through the gates with lions you get into a different world.

It always smells like spices, tea, and it looks like they never have a day off.

Japanese cat meets us everywhere. At the counter.

In the shop windows.

You can get some healing glasses.

Or a cat with sun batteries.

Shop windows usually look like this – colourful. Sometimes I wonder, why it is called China Town, when there are lots of Japanese things.

Next to the China Town there is the Central Markets. Very busy on Friday nights.

And this is not an asian part of the city. I just wanted to show flowers in this nice balcony.

Į kalną

Šeštadienį nežadėjo nei gero, nei blogo oro. Kas bus tas, nusprendėm, sėdom ant dviračių ir išmynėm. Dar netoli namų ėmė lynot, tad stabtelėjom šunų parodoj, tiesiog parke.

Daugiausia šeimininkų su šunimis laukė eilėje pas… fotografą. O kadangi vistik žiema čia – dauguma šuniukų aprengti. Keletas jų demonstravo originalesnius apdarus…

…kiti vilkėjo tiesiog lietpalčius…

… ar striukes.

Užsukę į rusų parduotuvę nusipirkom “Karvučių” ir giros (matėm Kėdainių ir Rokiškio konservų taipogi). Lietus nurimo, tad patraukėm toliau, tuo pačiu keliuku, kur link jūros veda, tik į kitą pusę – link kalvų. Palei upę.

Pakeliui aptikom O-Bahn’ą – neva bėgius…

…kuriais autobusai laksto.

Pro debesis lindo saulė. Mindami lengvai įkalnėn sutikom ančiuką Donaldą. Kartais kelias nusukdavo nuo upės, baigdavosi, reikdavo paminti gatvelėmis ir vėl paieškoti dviračių tako. Bet diena atrodė tobula.

Sutikom dar nematytą baikštų paukštį – baltaveidį garnį (Egretta novaehollandiae), ir beveik nesutikom žmonių, išskyrus keletą sportininkų ir šunis vedžiojančių. Kažkur pakelėj bažnyčioj grojo elektrinėm gitarom. Kitur žaidė golfą. Karts nuo karto kirsdavom O-Bahną. Tolumoje kalvos skendėjo debesyse. Kelias statėjo, upė sraunėjo. Čia vertėtų paminėt, kad upės sraunumas čia sąlyginis dalykas ir jokiu būdu nereikėtų lyginti tarkim su Vilnelės srove pavasarį. Tiesiog iš stovinčio vandens, balos tapo panašu į judantį vandenį. Pavažiavus toliau upė jau vietomis net putojo atsimušdama į akmenis, krisdama kokių 15 cm aukščio kriokliukais. Namų mažėjo. Paukščių daugėjo. Dangus niaukėsi. Ėmė staigiai statėti. Iki kelio pabaigos, tuo pačiu ir miesto galo ir kalvų pradžios buvo belikę vos 5 km, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Tai bus linksmas važiavimas namo – 20km nuo kalno! Bet… prapliupo lietus. Pastovėję po medžiu pasileidom žemyn, greičiau namo. Neilgai trukus lietus liovėsi. Daugmaž išdžiuvom (leidžiantis nuo kalno vėjas veikia kaip plaukų džiovintuvas). O kad per gerai nebūtų – prakiuro Lauriaus dviračio padanga.

Pakeliui palengva besistumdami dviračius galėjom stebėti kitus paukščius, tokius kaip daugiaspalvė loriketa (Trichoglossus haematodus).

Iki miesto 10 km, iki namų dar toliau, kaip nors pareisim, tik va sutems.  Laimėj pakeliui pasitaikė kempingas, pasiklausinėjom, pasivaikščiojom po rajoną ir dar spėjom į dviračių parduotuvę prieš užsidarymą. Visgi šeštadienis. Po 15 min. Laurius džiaugėsi ne tik nauja kamera, bet ir padanga. Kad per daug nedžiūgautų – ėmė lyti. Taip jau rimtai.

O kai peršlapom batus, žinoma, nustojo. Dar spėjom sutikt didžiąją keltonkuodę kakadu (Cacatua galerita).

Ir metę dviračių taką parlėkėm namo gatvėmis. Tik niekaip nesupratom, kodėl gi reikėjo vėl į kalną mint.

Pabaigai – karštas dušas ir arbata sekė po visko, šiandien nečiaudom, viskas gerai.

Fleurieu Peninsula

Kaip jau minėjom anksčiau – australai mėgsta švęsti. Didysis penktadienis – rimtesnė diena už Kalėdas – nedirba niekas. Net alaus negausi bare – tiksliau nerasi atidaryto baro. Tada prisideda pačios Velykos. O jos sutapo su vietine Anzac diena. O kadangi australai nenori prarast švenčių – laisvadienius perkėlinėja. Taip gavom 5 dienų savaitgalį. Išsinuomavom mažą mašiną ir patraukėm į kelionę.

[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=Cape+Jervis,+South+Australia,+Australia+to:Victor+Harbor,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFe-64P0dxlE7CCmxf2LKCtSzajGA-Y5iVDYDBA%3BFTWA4f0d5TdDCCm_zz3-mkuxajFg2o5iVDYDBA%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=ls&sll=-35.257955,138.768311&sspn=0.769261,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-35.250105,138.435974&spn=0.897183,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]

Pirmos dienos maršrutas.

Mandra labai, nes pirma atostogų diena. Nusekęs paplūdimys (Aldinga beach) vos išvažiavus iš Adelaidės. Šalia stovėjo ženklas sakantis nerinkti krabelių ir kitų jūros sutvėrimų.

Ten pat. Laurius irgi mandras.

Tiesą sakant čia viską galima nupasakoti ne nuotraukomis, o ženklais, o ženklų kelyje bus dar daug.

Tik ne visi ženklų paiso. Slėnis šalia kelio. Fone – vandenynas. Rodos, graži vieta, niekad nematytos stačios žalios kalvos, bet gi kas dauboje?

Ta pati vieta tik priartinus. Gal čia kažkas tik atsikratė vogtų automobilių, bet niekad negali būt tikras…

(Nuotraukoje tas pats kalnas tik skirtingos pusės).

Taigi, paisydami ženklų, patraukėm toliau. Australai turi bėdų su vandeniu, todėl taip jį kaupia ir laiko. Visur kalvotose vietovėse pilna suręstų mažų užtvankėlių. O mes privažiavom didelę tokią.

Ką sakiau apie ženklus?

Šis ženklas kur kas geriau nuteikia nei prieš tai buvęs. Pravažiavom nedidelį kurortinį miestelį su daugybe banglenčių parduotuvių. Artėjom prie atviro vandenyno ties Cape Jarvis…

O kai galų gale jį pasiekėm kopose mus pasitiko nieko gero nežadantis ženklas. Dangus lyg tyčia apsiniaukė, o vandens ošimas girdėjosi neišlipus iš mašinos.

Ženklo žmonės čia paisė – niekas nesimaudė. Ko norėt – bangos dvimetrinės. Tačiau visi labai intensyviai žūkliavo (ar yra toks žodis?).

Bangų purslus vėjas nešė toli. “Primena mano košmarus apie jūrą” – pagalvojo Luka.

Ko gero, ši moteriškė tokių košmarų nesapnuoja. Nebent diiiideles žuvis.
Vyro svajonė – moteris su meškere 🙂

O kur žvejai…

…ten ir žuvėdrai.

Mūsų automobiliukas tapo lemtingu kažkokiam padarui tvirtomis šlaunimis.

O štai ir pats vabalų žudikas. Pusiasalio galas iš kurio plaukia keltai į Kengūrų salą. Kada nors…

Visada būna liūdna, kai fotoaparato juostelė apsišviečia, batareika nusėda arba geras kadras pabėga. Žilas dėdulė vežėsi du šuniukus (antro tik uodegytė matyti). Kaip paaiškėjo neužilgo – Victor Harbour miestelis – šunų mylėtojų rojus. Visi vedžioja daugybę šunėkų. Dažniausiai tokių vadinamų barbosikų.

Jei teisingai supratom – vietinis austrių rankiotojas neoniniu snapu. Jis įbrenda vandenin ir laukia ką banga atneš, o tada bėga iš paskos. Nieko nepagavęs stabteli, atsidūsta ir vėl skuba.

Ties Victor Harbour jūroje pilna salų. Viena jų – Granito sala. Iki jos veda senas medinis tiltas su dar užpraito šimtmečio arklio traukiamu tramvajum. Dar šalia yra Ruonių sala.

Kaip ir priklauso – turistinės nuotraukos.

Ir dar vienas ženklas. Viskas aišku.

Negalėjom susilaikyt nenufotografavę, kaip visa šita kompanija ropštėsi nusifotografuot.

Kokios spalvos!

Ir kokios uolos.

Tiltas ir krantas. Nors išvažiavom ryte, toli nenuvažiavom, vakarėjo labai greitai.

Taigi, o Granito sala garsi tuom, kad joje gyvena mažieji pingvinai. Natūralaus dydžio skulptūrėlė. Pingvinus dabar saugoja. Vakarais jie grįžta pavargę ir yra labiau pažeidžiami, todėl juos stebėti galima tik su gamtininkų palyda. Važiuosim kada būtinai.

Ant kranto gyvena arkliukai, kurie tampo tą turistų pilną tramvajų. Jiems ir skirtas šis ženklas. Netoli jo buvo visų dabartinių ir ankstesnių arkliukų nuotraukos su vardais – kaip kokia garbės lenta. Beje, jie visi hipiai – su kliošais.

Pakankamai įdomus sprendimas. Skiriam draugams dizaineriams.

Čia ėmė ir sutemo, taip ir baigėsi pirma kelionės diena – nenuvažiavus nė keleto centimetrų žemėlapyje.