Ne visada fotikas po ranka 1

Šį sykį pavadinimas pasako viską.

Kartą tramvajum važiavom. Priešais mus sėdėjo veikėjas su šukomis plaukuose.

Užvakar prie turgaus sutikau merginą su bliuzonu, truputį permatomom juodom pėdkelnėm, be sijono.

Tądien ėjom pietų į miestą, deja neįveikiau porcijos, tad vežiausi likutį ant rankenos pasikabinus. Pakeliui nusipirkau kartono. O tada šovė mintis į turgų užsukt. Dabar derliaus metas, obuoliai skanūs, apelsinai pigūs. Deja, vėjas nuvertė dviratį, kartonas iškrito ir dar kažkas ant jo užmint sugebėjo. Bet nieko tokio. Laurius kitą dieną prie turgaus į didelį žalią paukščio kaką įtapnojo. (Čia būna tokių žaliųn papūgų. Būt įdomu jei paukščio spalva turėtų įtakos jo kako spalvai).

Į kalną

Šeštadienį nežadėjo nei gero, nei blogo oro. Kas bus tas, nusprendėm, sėdom ant dviračių ir išmynėm. Dar netoli namų ėmė lynot, tad stabtelėjom šunų parodoj, tiesiog parke.

Daugiausia šeimininkų su šunimis laukė eilėje pas… fotografą. O kadangi vistik žiema čia – dauguma šuniukų aprengti. Keletas jų demonstravo originalesnius apdarus…

…kiti vilkėjo tiesiog lietpalčius…

… ar striukes.

Užsukę į rusų parduotuvę nusipirkom “Karvučių” ir giros (matėm Kėdainių ir Rokiškio konservų taipogi). Lietus nurimo, tad patraukėm toliau, tuo pačiu keliuku, kur link jūros veda, tik į kitą pusę – link kalvų. Palei upę.

Pakeliui aptikom O-Bahn’ą – neva bėgius…

…kuriais autobusai laksto.

Pro debesis lindo saulė. Mindami lengvai įkalnėn sutikom ančiuką Donaldą. Kartais kelias nusukdavo nuo upės, baigdavosi, reikdavo paminti gatvelėmis ir vėl paieškoti dviračių tako. Bet diena atrodė tobula.

Sutikom dar nematytą baikštų paukštį – baltaveidį garnį (Egretta novaehollandiae), ir beveik nesutikom žmonių, išskyrus keletą sportininkų ir šunis vedžiojančių. Kažkur pakelėj bažnyčioj grojo elektrinėm gitarom. Kitur žaidė golfą. Karts nuo karto kirsdavom O-Bahną. Tolumoje kalvos skendėjo debesyse. Kelias statėjo, upė sraunėjo. Čia vertėtų paminėt, kad upės sraunumas čia sąlyginis dalykas ir jokiu būdu nereikėtų lyginti tarkim su Vilnelės srove pavasarį. Tiesiog iš stovinčio vandens, balos tapo panašu į judantį vandenį. Pavažiavus toliau upė jau vietomis net putojo atsimušdama į akmenis, krisdama kokių 15 cm aukščio kriokliukais. Namų mažėjo. Paukščių daugėjo. Dangus niaukėsi. Ėmė staigiai statėti. Iki kelio pabaigos, tuo pačiu ir miesto galo ir kalvų pradžios buvo belikę vos 5 km, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Tai bus linksmas važiavimas namo – 20km nuo kalno! Bet… prapliupo lietus. Pastovėję po medžiu pasileidom žemyn, greičiau namo. Neilgai trukus lietus liovėsi. Daugmaž išdžiuvom (leidžiantis nuo kalno vėjas veikia kaip plaukų džiovintuvas). O kad per gerai nebūtų – prakiuro Lauriaus dviračio padanga.

Pakeliui palengva besistumdami dviračius galėjom stebėti kitus paukščius, tokius kaip daugiaspalvė loriketa (Trichoglossus haematodus).

Iki miesto 10 km, iki namų dar toliau, kaip nors pareisim, tik va sutems.  Laimėj pakeliui pasitaikė kempingas, pasiklausinėjom, pasivaikščiojom po rajoną ir dar spėjom į dviračių parduotuvę prieš užsidarymą. Visgi šeštadienis. Po 15 min. Laurius džiaugėsi ne tik nauja kamera, bet ir padanga. Kad per daug nedžiūgautų – ėmė lyti. Taip jau rimtai.

O kai peršlapom batus, žinoma, nustojo. Dar spėjom sutikt didžiąją keltonkuodę kakadu (Cacatua galerita).

Ir metę dviračių taką parlėkėm namo gatvėmis. Tik niekaip nesupratom, kodėl gi reikėjo vėl į kalną mint.

Pabaigai – karštas dušas ir arbata sekė po visko, šiandien nečiaudom, viskas gerai.

Tamsus dangus

Visada sudėtingiausia sugalvot pavadinimą, ypač, kai naujienos nėr labai susijusios.
Štai čia žvejyba potvynio metu. Šį sykį visas paplūdimys nuklotas jūros dumblių salotom.

O čia – prabangiausias rajonas Adelaidėj. Tą dieną tai lijo, tai giedrijosi.

Debesys virš kalnų.

Tamsus dangus, vėjas ir truputis reklamos 🙂

Vieną dieną Luka sužinojo, kad Lauriaus dviratis dvigubai lengvesnis už jos. Laurius tuom džiaugiasi.

Kitą dieną degė kalvos.

Vakare mieste tvyrojo dūmai. Iš tikro tai specialūs kontroliuojami gaisrai. Vietomis nudegina, kad sausuoju metu neplistų tikri gaisrai.

Aišku po visko, pabaigai vaivorykštė.

Ir saulėtas parkas.

Žmonės ir daiktai

Pastaruoju metu nebuvo daug nuotykių. Ar bent tokių, apie kuriuos reikėtų pasakot. Na bet čia tik laiko klausimas.

Mes užsiregistravę couchsurfing.com (Tai toks puslapis, kur gali susirast nakvynę pas ką nors namuose arba priimt keliautojus). Atsikraustę čia, atsinaujinom puslapį ir ką manot – sulaukėm daugybės prašymų priimt. Taigi, pas keletui dienų apsistojo amerikietis ir belgė, kurie šiuo metu keliauja po Australiją ir Zelandiją. Jie dažniausiai tranzuoja, dalyvauja visokiose programose kaip kad Help Exchange (savanoriškas darbas už kurį gauni nakvynę ir maistą ir turi laisvo laiko pasidairyt po vietovę) ir pan.

Dar jie rašo blogą apie savo kelionę, atsinaujinančius energijos šaltinius ir architektūrą ir žino daug būdų kaip išgyvent kelyje, kai kelionė trunka kelis metus.
(Foto – vietiniai maišeliai. Atkreipkit dėmesį į piešinį.)

Vieną dieną su jais tiesiog ėjom į miestą, tada ir radom šį pianiną (tiesą sakant, miestas pilnas pianinų, tik mokėk grot!). Laurius čia pagautas įkvėpimo.

Vėliau priėmėm du estus, kurie atsikraustė į Adelaidę ir ieško darbo. Čia jie atkeliavo su Working Holidays viza, tad negali dirbt vienoj vietoj ilgiau nei 6mėn. Dabar jie persikėlė pas pagyvenusią hipę (ji buvo Rolling Stones koncerte 1969m!), bet panašu, kad susirado darbus, taigi su jais dar susitiksim.

Na čia gal ne iš hipių laikų, bet vis šis tas.

Čia irgi iš įdomesnių eksponatų.

O vieną dieną ėjom pas naują pažįstamą į gimimo dienos šventę. Ką gi, australai visas šventes švenčia dieną ir gan anksti išsiskirsto. Palyginus su jais – mes naktibaldos 😀

O priežastis, kodėl nebuvo daugiau jokių nuotykių, ta, kad teko porą savaičių namie prasėdėt. Aš turėjau dviratuką, vienas ratas nesisuko, nbum su galva į asfaltą. Na gerai, ne taip jau blogai, bet gavau pasėdėt namie, kol sugijo nubrozdinimai. Bet dabar jau gerai. Ne taip kaip šitoj nuotraukoj tikriausiai – čia greitoji pagalba prie BMX dviračių parko. (Mama, būk rami, aš nuo tramplynų nešokinėsiu.) Ir ne taip blogai kaip mūsų kaimynei. Susipažinom su kaimynais iš antro aukšto. Vieną vakarą, pas juos buvo mažas vakarėlis su turputėliu per daug vyno – kai grįžom išgirdom viršuj dūžtančius stiklus. Matyt dar vieną taurę sudaužė – pamanėm. Paaiškėjo, kad plaudama taures kaimynė persipjovė delną, beveik nupjovė nervą, nejautė pirštų važiavo į ligoninę, darė operaciją, dabar sėdi su gipsu ir t.t. Žodžiu, mano nubrozdinimas nublanko.

Nuotrauka daryta prieš mano nuvirtimą nuo dviračio. Tai yra ilgasis kelias link jūros palei upelį. Kitame krante – alaus darykla. Jos kieme – parkas. Parke nykštukai ir visa kita. Vėliau vietinių klausėm, kas tai per parkas, sakė jame per Kalėdas daug lempučių dega.