Akmuo – subinė, pigus vynas ir kiti dalykai

Vasarą prisiminus. Iš skladuko ištraukti kadrai pabiručiai. Laurius išdidžiai pozuoja prie senobinio relikto iš tų laikų, kai nebuvo makdonaldų, aifonų ir kondicionierių.

Kai eini nuo turgaus į vakarus, pietine puse, dešinėje pasitinka du liūtai saugantys raudonus vartus į koldūnų, nūdlų, nenusakomų troškinių, raudonų žibintų, hello kitty, bubble tea ir pokemonų pasaulį. Gali pereiti per minutę, o gali likti pusdieniui.

 

Alkoholio vartojimas viešoje vietoje draudžiamas, piknike rudenį pajūryje be vyno darosi nelinksma, išbandom amerikietišką tradiciją. Vyną parduodami, kone visada pasiūlo popierinį maišoką.

 

Nedidelis, už Puntuką didesnis, akmens šmotas, granitas, gražios spalvos, taigi…

 

Akmuo – subinė, arba ką įžvelgė mano sugadinta vaizduotė. Idant amžinai iškyla ta pati problema – kaip gi pozuoti prie visokiausių didelių objektų, o taipogi ne visada norisi nuotraukose matyti savo marmūzę (labai panorau pavartoti šį žodį, noras užvaldė smegenis, kontekstas ėmė darytis nebesvarbus, teko pasiduoti), tad pati akmens forma pasiūlė tiesmukai iliustruoti liaudies posakį apie lindimą be muilo.

 

Tokia tai magija slypi juostinėse nuotraukose, kai pabuvęs upeliokas, šalia kelio, kuris, lyg tyčia prisėdus tampa neromantiškai judrus, atrodo itin jaukiai.

Surfinti šiame paplūdimyje nepatartina dėl didelių bangų išmuštų duobių, pavojingų povandeninių srovių ir panašių dalykų, vietinės moterys ateina čia žvejoti, nuo kranto užmeta meškerę, kai kurių meškerės nematomos.

O juk visada įdomiau ten, kur mūsų neįleidžia…

Paukščiai žiemą

Australijoje žiema, bet dauguma paukščių net nemano niekur migruoti. Čia viskas atvirkščiai – žiemą jie peri ir užsiima kitais savo reikalais.


Šarkų kvartetas traukia giesmę.


Apsauginiai kritiškai viską įvertina…


…ir aiškiai išreikškia savo nuomonę apie nesumokėjusius už bilietus žiūrovus.


Manorina apsimeta žveju ir kažką bando iškrapštyti iš vandens.


O pažvejojusi skuba sukti lizdą.


Ne, čia ne sniegas ir ne ledas 🙂


Ta proga reikia išsiturkšti ir išsidžiovinti.


Žiemą Australijoje žydi medžiai, kurie pritraukia paukščius, apsimetančius bitėmis.


Dreves tai visas reikia patikrinti, maža kas jose gero gali būt.


Numetę lapus medžiai leidžia pamatyti žaliuosius slapukus.


Vakarais jie visi susirenka į vieną medį aptarti dienos nuotykių.


Karveliai, kaip visada – nepraleidžia progos pasimeilinti. Čia praktiškai mūsų augintiniai – atskrenda kasdien, patikrinti ar jau saulėgrąžos savo vietoj.


Kukabara irgi kartais aplanko mūsų kiemą. Tada kiti paukščiai sukelia paniką, bando ją išvyti, bet kukabarą tik juokas ima iš jų pasatangų.


Mažasis Vilis, nors ir atrodo nekaltai, bet kai reikia, sugeba šalin nuvyti ir didesnius už save priešus.


Jaunas karvelis kažko nepatenkintas.


Vištelei tai tik palesiot rūpi.

Šunes, katins ir arklys su suknele

Katės visos čia naminės, gatvėm nesišlaisto.

Kitaip nei šunys.

Pikto žvilgsnio šunėkas. Sako šunys ir jų šeimininkai panašūs. Kaži su kuo gyvena jis.

Ir mergaitiškas šuniukas.

Prieš upei įtekant į jūrą.

Žirgelis su suknele.

Voras ir dažai

Čia kai namuką dažėm nutiko. Pasirodė po stogu voras. Pabeldžiau į skardą, kad bėgtų šalin. Žioplas voras supanikavo ir pasileido į priešingą pusę, kaip tik ant ką tik nudažytos kolonos.

O tada, sušlapęs pėdas sustojo ir mojavo paklaikęs koja. Teko greit bėgt ieškot sauso teptuko ir numest vorą ant krūmo, kol nepridžiuvo. Paskui voras dar kurį laiką kabėjo išskėtęs kojas baltom pėdom.

O čia baisa pabaisa iš botanikos sodo.