NZ 1

-001

Taigi, čia apie mūsų ilgai lauktą kelionę į Naująją Zelandiją. Idant skaitmeninis fotoaparatas dažniausiai buvo užimtas paukščių medžiokle, nemaža dalis nuotraukų – skanuotos iš juostelių. O kadangi fotografavom su juosta, stengėmės atsirinkt ir fotografuot tik tai, ką verta. Ir po šimts, vistiek kalnas nuotraukų. Tai ir dedam jas čia. Ai kam čia tos prakalbos ir įžangos.
Nusileidom Christchurch’e, nupėdinom iki nuomos punkto, kur pasiėmėm savo kosmobilį ir išvažiavom kuo toliau nuo miesto. Iš pirmos dienos vienintelė nuotrauką – šis katinas. Sustojom 15 namų gyvenvietėje, kur sutikom bent tris katinus. Po Australijos, kur kaimų katinai visur laikomi uždaryti, kad nepabėgtų į gamtą pjaut paukščiukų ir kitų padarų, tai gan keista. Galbūt būtumėm važiavę toliau, bet kaip tik toj gyvenvietėj buvo dėl avarijos uždarytas kelias, tad nutarėm vietoj važiavimo aplinkui (kalningose vietovėse aplinkeliai reti ir tolimi) sustot nakvynės. Pirmas įspūdis – drėgna, šalta ir labai viskas skaniai kvepia pušim ir kitais augalais.

-003

O kitą rytą prasidėjo mūsų tikros atostogos 🙂 Pietinė (tai reiškia – šaltesnioji) Zelandijos sala gan nedaug apgyvendinta, važiuoji tuščiais laukais, na netuščiais – sako, avių daugiau čia nei žmonių (o vokiečių turistų dar daugiau nei avių!), viena stotelė (net gyvenviete nepavadinsi) – namas, degalinė ir mokykla, kita  – parduotuvė su kavine ir salė, matyt visiem įmanomiem renginiam, nuo vestuvių, iki ūkininkų susirinkimų.

004

It koks klojimo teatras.

005

O čia dramblys, jei kas anksčiau nematėt – susipažinkit. Veikėjas keliaujantis po pasaulį ir besifotografuojantis su kuom papuolė. Čia su koli. Zelandiečių gyvenime koliai buvo kažkuom ypatingai svarbūs. Avis ganė.

006

Privažiavom Tekapo ežerą, o prie jo bažnytėlę. Pavežėm porą tranzuotojų, tai kažkuris jų pasakojo, kad čia mažiausia bažnytėlė Zelandijoj. Ir kad prieš 10 metų šiam regione stovėjo vos pora namų, o dabar jau nedidelis kurortėlis įsikūręs. Seniau vargusi ir negalėjus prisišaukt turistų Zelandija dabar beveik nesusitvarko su jų gausa.

007

Taigi, bažnytėlė. Vietoj paveikslų, freskų už altoriaus – langas su tokiu vaizdu, kad velniop tos freskos reikalingos.

008

Man rods, kai kurių turistų kemperiai didesni už šitą bažnytėlę.

40

Galbūt kai kur skaitmeninėse nuotraukose kiek paryškinau spalvas, bet juostos neliečiau ir viskas atrodo beveik taip kaip ir buvo. O tai žydrumas ežero!

41

Mūsų pakeleivis išlipo ties sankryža ir pasuko į kairę rodydamas dešinėn. Sako, o jūs ten važiuojat! Fone pro debesis sunkiai besimatė kalnai.

IMG_1537

Iš tolo gražu.

IMG_1541

Kelias prieš išsišakojimą.

IMG_1542
O štai į kur pasukom. Greit praminėm rūkuotus snieguotus kalnus su audros debesim mordoru (http://en.wikipedia.org/wiki/Mordor), kas nematė Žiedų valdovo – tai tokia baisi vieta.
IMG_1544

Mordoras tolumoje. Tik ugnikalnio trūksta.

IMG_1552

Vizualizuoju šaltį.

IMG_1561

Vienos juostos tiltai. Kažkurią dieną per rūką važiavom, pirmenybė ne mums, o tiltas ilgas. Važiuoji, ir nematai nieko. Smaguma.

IMG_1568

Mūsų erdvėlaivis vardu Laika. Ne patys sugalvojom, tokį gavom. Jame ir miegojom naktį įspirdami į lubas,  vakarieniavom ir kitaip slėpėmės nuo lietaus ir kitų stichijų.

001

Kažkur šioje pievoje turėtų būt Laurius – per lietų nubėgo į laukus.

002
Pas šitas antis. Patinėliai juoda galva, patelės – balta.

003
O kai netyčia užklydom į kalnų kaimelį (na tiksliau viešbučių kompleksą), šaukiau – erelis erelis. Nes kalnuose papūgų nebūna. Kurgi ne. Erelis žengė žingsnį ir supratom – papūga. Net ne viena.

004

Kea (tariasi kyja) – vienintelė kalnų papūga pasaulyje.

005
Čia sustojom nakčiai. Ta troba – tualetai ir didelė bendra virtuvė, kurioje keli dviratininkai pasiliko nakvot, nes buvo baisiai šalta ir lijo. Net viduj šalta. Sutikom grupelę čekų, sakė susirinko daug draugų su šeimom ir visi 16 žmonių išsibeldė į kelionę po Zelandiją. Va taip va. Tik vargšų palapinė išplaukė per liūtį.
006

Turėjom pusantro neperšlampamo rūbo, tad išėjom į kalnus.

007

Užsiropštus.

008

Nepamenu kodėl sugalvojau įsimest į kelionę pirštines. Nepasigailėjau.

009

Taigi, sniegynai. O dar tik rudens pradžia.

010

Naktį kažkas dundėjo kalnų pusėj. O ryte ankstį atsikėlę matėm tokį vaizdą.

011

Ko gero, dar niekur nesu mačius tkio puikaus vaizdo pro virtuvės langą kaip čia.

012

Mum pasisekė, o kas pramiegojo – kalnai greit vėl dingo rūke.

15

Nukeliavom prie Tasmano ledyno, kurio tirpsmo vanduo virsta Tasmano ežeru ir išteka Tasmano upe, bala žino, gal į Tasmanijos jūrą? Ežere plauke ledo šmotas.

IMG_1688

Ten tolumoje, ežero gale – ledynas.

IMG_1690

Stovėjom ant kalno ir nebežinojom į kurią pusę žiūrėt, ką nufotografuot.

IMG_1692

Tai taip ir fotografavom – aplink visur.

16  

Palipėjus žemiau. Va tokių nuotraukų ir tikėjausi iš juostelės. Šitoji man kainavo subadytas kojas – pasiutusiai aštrūs augaliukai pasitaikė.

IMG_1731

Visa Zelandija pilna turistų tiesiog stojančių šalia kelio nusifotografuot. Nes kas keliasdešimt kilometrų vaizdas pakinta visiškai.

IMG_1732

Samanos kažkokios, Laurius manęs dabar klausia – o kas čia turėjo būt? Na gi gražu!

IMG_1813

Sakiau, kad vaizdas keičiasi?

IMG_1806

Artėjant prie Queenstown’o daugėjo ekstremalų. Pavežėm kaip tik vieną vietiniu jau tapusį britą, tai sakė, kad tam mieste labai gerai, jame galima nuo ko nors nušokt. Arba plaukt. Pvz. sraunia upe tik su maža lenta.

IMG_1802

Taip, mums patinka dideli vaisiai.

IMG_1768

Ir antys. Maorių kalba – papango.

18

Nors ši vieta atrodo daug šilčiau – buvo baisu išlipt iš mašinos. Kažkaip panašiai įsivaizduoju  Afganistaną – plikos rusvos kalvos.

17

Kai sustojus užkąst kažkas ėmė krist, sakiau, čia tik nuo medžių byra, Laurius pastebėjo, kad tas „nuo medžių” sėkmingai tirpsta. Snigo.

1

Sustirę pasiekėm Te Anau miestoką. Atrodo neblogai, bet vėjas ir drėgmė – siaubingi. Visi megztiniai nepadėjo – buvo net sunku pajudėt nuo visų tų sluoksnių. Todėl iš Zelandijos parsivežiau vieną suvenyrą – neperšlampamą, vėjo neperpučiamą striukę 🙂

Filipo sala

IMG_8964

Čia baisios senienos. Turiu kompe aplanką, kuriame laikau nuotraukas skirtas blog’ui, tereik sukelt. Tai va keliu po truputį, tik rašyt nežinau ką. Šitas apie spalvas. Filipo sala (Phillip island). Daugiau – video. 🙂

IMG_8985 IMG_8980

Vyrai visada randa ką patyrinėt, pakrapštinėt.

IMG_8979 IMG_8973

Na gerai, čia viskas apie spalvas.

IMG_8970

Balutės tarp uolų ir magiški pasauliai jose.

IMG_8931++

IMG_8959

Kažkokių kirmėlokų darbas.

IMG_8932+

IMG_8955Colours

AU kelionė 7 – Blue mountains

IMG_1651_stitch

O paskui nuvažiavom prie Sidnėjaus į Mėlynuosius kalnus.

IMGP9166

Jie mėlyni nes eukaliptai išskiria kažkokį aliejų, kuris garuoja ir mėlynuoja. Kažkas tokio.

IMG_1685

Čia eilinis bandymas pavaizduot aukštį.

IMG_1704

Visas tas kalnynas – iš esmės tai tiesiog kanjonas, apaugęs mišku. Žalia siena.

IMG_1722

Įdomiausia, kad kai kuriuos takelius britai visokie pakankamai seniai iškalė ir čia jau nuo seno sidnėjiškiai atvažiuodavo gamtoj pabūt.

IMGP9202

Iš arčiau.

IMG_1697

4 išdidūs nykštukai ir snieguolė, kurgi ne.

IMG_1713

Vietinė fauna.

IMG_1729

Fotografas maivosi. Dešinėje – jo laimikis.

IMGP9158

Statybos ten pakankamai komplikuotos.

IMGP9167 IMGP9170

Siena kalnų miestelyje. Jei norit tokio desktopo – rašykit email’ą.

IMG_1665

Tiek tų kalnų mėlynų, skubėjom į kempingą kol nesutemo ir lyt nepradėjo.

Na…

IMGP9225

Lietus dėjo geras, su žaibais ir griaustiniais. IMGP9222

Krūvos žmonių skalbinius išdžiovint tapo iššūkiu, bet vakarojom tarp kojinių pakankamai smagiai. Kas mum tas lietus?

Kitą dieną nuvažiavom į Sidnėjų. Ten nesitampėm fotoaparato, tad tik kelios foto.

DSC00331 DSC00363 DSC00365

 

Aplankėm akvariumą.

DSC00373

Mardi gras.

DSC00366

Ir kinų kvartalą. Nors čia nuotrauka su jais nieko bendro, tiesiog tas pats rajonas.

 

Bunkeriai ir tvirtovės

Eilinį savaitgalį trynėmės aplink Melburną. Šisyk prie įlankos žiočių ar kaip tą dalyką pavadint. Žodžiu, tarp dviejų iškyšulių – nedideli jūros vartai į įlanką. Šiandien turiu problemų su pavadinimais, kita vertus -tai jau nieko naujo, tad negaliu įvardinti Melburno įlankos pavadinimo. Nors galėčiau bandyt teisintis, kad taip iš dalies yra ir dar dėl to, kad australai viską mėgsta žymėt skirtingai. Kaip kad pažintiniuose keliuose – parko gide takas pavadintas tarkim paparčių keliu, atvykus į vietą žemėlapyje stende jis jau tampa džiunglių taku ar bevarde jo dalimi, vėlgi einant tuo taku mediniai ženklai mini dar kitokius pavadinimus, kol eini tiesiai – ženklų teigiančiu, kad tu teisingam kelyje -netrūksta. O va sankryžose – atspėk pats. Man atrodo, kad apie tai jau pasakojau. Na, bet kokiu atveju – ne apie tai čia.

Taigi. Patsai Mornington pusiasalio galas, point Nepean vadinamas. Atvirukas. O pačiam gale – tvirtovė. Neįtikėtna, bet taip ir neturiu pačios tvirtovės, bunkerių nuotraukos. Nelabai įspūdinga. Kol neįžengi vidun. Tunelių labirintai primenantys kažkelintą fortą prie Kauno ir panašius panašaus laikotarpio statinius – tarkim Klaipėdos jūrų muziejų. Tik jokių prižiūrėtojų, būdingų muziejams niekur nematyti. Kur ne kur padėlioti eksponatai, kitur rodo dokumentinius filmus, bet šiaip gan tuščia.

Žavingas plakatas apie karo laikų profesijas.

Tuo tarpu visi metaliniai įrenginiai lauke – siaubingai surūdiję. Prei jūros akiniai greit pasidengia riebios druskos sluoksniu, tad visai nenuostabu tokie rūdys net ir sąlyginai sausame regione.

Truputis istorijos, kuri tikrai nustebino. Pasirodo pirmoji Pirmojo pasaulinio karo raketa buvo paleista… būtent iš čia. Iš paties pabūklo (kaip tą raketų leidyklę pavadinti?) nelikę beveik nieko (rūdys).

Karų laiko  žargonas.

Vienintelė nuotrauka iš tunelių, kuriuose karštą dieną tvyrojo maloni gaiva. Ir nė kiek nepadrąsinantis ženklas.

VIC—>NSW

Turėjom čia tokias atostogas, tad susirinkom šmutkes ir išvažiavom pasitrankyt po Australiją, na gerai, po nedidelį jos gabaliuką.

Visai netoli Viktorijos ir Naujojo pietų Velso valstijų sienos pasukom į mažą miestelį ieškot, kur smeigt palapinę. Kone negyvenamam miestuke mus pasitiko keistas baskervilių šuo, na tikrai toks baisus buvo, o gal tik šiaip pasiutęs, todėl pasukom link jūros, na kokius 10-20km. Per tą laiką… visiškai sutemo ir klaikiai atšalo, teko išsinuomot kamurkę. Tik išjungus šildymą per valandą tapdavo neįmanomai šalta.

Bet rytas atėjo gražus, o su rytu į verandą užsuko ir draugelis. Ką gi, šuniškos atostogos. (Nes daug šunų).

Miestelis, kuriame apsistojom (Malacoota berods) niekuo neišsiskyrė, gal tik kempingų ir kitų poilsiaviečių gausa ir pelikanais.

Na ir delfinais vandenyne.

Tarp pajūrio radinių – ryklys nusuktu sprandu. Šitas kokio metro ilgio.

Tame regione daug įlankų, tiesiog ežerų labirintas. Norėčiau prasiplaukt valtele kokia.

Kairėje – padaras su daug pirštų. Na taip turėjo būt, o jau kas išėjo, tas.

Pasienio šokis.

Ne nu, taip nesąžininga, kiek jau visur važiuojam, einam, o šitų padarų (vombatų) vis nesutinkam!
Dieną praslampinėjom, o temstant beieškant vietos nakvynei nuklydom šunkeliais, nemesk kelio dėl takelio, sako protingi žmonės, mes gi jais nepatikėjom ir paskutines šviesos minutes sėkmingai švaistėm miško žvyrkeliuose vis smarkaiu ir smarkiau krapnojant lietui. Neužilgo stojo tamsa visiška ir liūtis, kuomet net kengūros po tujom susisuka. Nieko naujo, vėl pataikėm keliaut per kažkokią masinę nedarbo šventę, tad nakvynės vietos su stogu visos buvo užimtos Kanberos vaikų ar kažkoki veselintojų, o kas likę rodės ne mūsų kišenei. Bet gi australai nebūtų australai, jei nepadėtų ir pas konkurentus nenusiųstų. Rašydama „konkurentai” turiu omeny ta pačia veikla užsiimančius asmenis, australai juos greičiau laiko kolegomis ir pasidalina klientais. Šitai galioja daugelyje sferų. Tarkim užėjus į kokius „senukus” ir nepasitenkinus jų turimos lipnios juostos pasiūla, jie draugiškai nupaišys žemėlapį, kaip surasti tokį ar anokį lipnios juostos kioską. Viešbučio baro darbuotojas ryte mielai nurodys geriausią miestelio kavinę, nesvarbu, kad kavos ir jie patys turi. Taigi, užsukom į kažkokį kempingą, nieko neradom (reik turėt omeny ir tai, kad velniškai tamsu, pirmadienio vakaras, o tuo pačiu klaikia tamsu ir pliaupia liūtis), tad paskambinom kažkokiu smabučiu ir per rageli atsiliepusi moteriškė paaiškino, kad nėra vietų už mum priimtiną kainą. Nieko nepešus išvažinėjant mus pasivijo ta pati darbuotoja ir pakvietė užeiti. Tuomet ji apskambino aplinkinius kempingus. Nieko. Staiga prisiminė kažkokį gretimam kaime esantį hotelį, sako nieko prabangaus nebus, na bet vis šis tas. Taigi, gavę nuorodas skubėjom ištuštėjusiais keliais. Australijoje hotel’is yra prastesnis už motel’į,, neverčiu pavadinimų, nes jau visai susipainiojau. Taigi, kažkokiam iš pažiūros nykiam ant pagrindinio kelio įsikūrusiam miestukyje (Ulladulla) užėjom į bene vienintelę dar veikiančią užeigą – barą su lošimo automatais. Spalvoti margi kilimai dvelkė senu alumi. Kažkoks darbuotoja su drauge žiūrėjo televizorių ir atrodė nustebęs, kai pareiškėm, kad čia nakvosim. Koridoriai antrame aukšte dvokė dezinfekcinėm priemonėm ir apskritai viskas labai priminė tą polikliniką prie upės Vilniuje, kur dabar kažkoks teismas įsikūręs – truputį apsilupę, aukštos lubos ir didelės senos durys, tas kvapas, kažkoks nenusakomas keistumo  jausmas. Pasirodo, be šios keistos įstaigos dar dirbo ir tailandietiškas restoranėlis tiekiantis maistą nežmoniško didumo porcijomis. Patenkinti radę pastogę nuėjom miegot.

O rytą nustebom. Tiesiai pro langą pamatėm… jūrą. Kas iš vakaro atrodė nykūs šalutinės gatvės kiemai (na buvo juoda juoda) iš tiesų virto įlanka ir vandenynu tolumoje. Nykus miestelis ryte pabudo, pagrindinėj gatvėj pardavinėjo maudymosi kostiumėlius ir banglentes, žmonės gėrė kavą. Tai va taip ir prasidėjo graži diena.

Brokoliai kažkokie.

Taigi, mes kažkada buvom aptikę tokią stebuklingą knygą, kurioje rašo, kur kokį paukštį surast ir katram regione į kurią vietovę lįst, kad ką įdomesnio sutikt. Remdamiesi nurodymais, visai netoli Sidnėjaus pasukom į kalnus, kur mūsų mašina labiausiai susidomėjo šis paukštis. Bijojom po pasivaikščiojimo rast virves nugraužtas.

 

Tolumoje tai vandenynas.

Šie garniai ir vadinami bandos ar gyvulių garniais, mat nuolatos trinasi prie karvių. Tik siaubingai baikštūs, jau tokie jautrūs…

O jau prie pat pat Sidnėjaus būdami nepanorom patekt į podarbinius kamščius, tad nutarėm laiką prastumt kažkokiam botanikos parke, kuris nustebino visokiais padarais.

 

Nesu tikra, kodėl šie paukščiai kovojo, turbūt dėl teritorijos. Iš tiesų dar įdomiau, kad kovėsi jie poromis. Dažniausiai esm pratę matyti dviejų patinų tarpusavio kovą, na bet čia, patys matot.

  

Šitas gražus mėlynas paukštis turi įprotį rinkti mėlynus daiktus ir juos sudėlioti savo statytoje pavėsinėje (kurios, deja, dar neteko aptikti) ir šitaip vilioti panas. Na tarkim:

httpv://www.youtube.com/watch?v=v_BurGW2rPU

Fantastika, ar ne?

O čia tas pats paukštis, tik jaunas ar patelė.