Ne visada fotikas po ranka 1

Šį sykį pavadinimas pasako viską.

Kartą tramvajum važiavom. Priešais mus sėdėjo veikėjas su šukomis plaukuose.

Užvakar prie turgaus sutikau merginą su bliuzonu, truputį permatomom juodom pėdkelnėm, be sijono.

Tądien ėjom pietų į miestą, deja neįveikiau porcijos, tad vežiausi likutį ant rankenos pasikabinus. Pakeliui nusipirkau kartono. O tada šovė mintis į turgų užsukt. Dabar derliaus metas, obuoliai skanūs, apelsinai pigūs. Deja, vėjas nuvertė dviratį, kartonas iškrito ir dar kažkas ant jo užmint sugebėjo. Bet nieko tokio. Laurius kitą dieną prie turgaus į didelį žalią paukščio kaką įtapnojo. (Čia būna tokių žaliųn papūgų. Būt įdomu jei paukščio spalva turėtų įtakos jo kako spalvai).

Fleurieu Peninsula

Kaip jau minėjom anksčiau – australai mėgsta švęsti. Didysis penktadienis – rimtesnė diena už Kalėdas – nedirba niekas. Net alaus negausi bare – tiksliau nerasi atidaryto baro. Tada prisideda pačios Velykos. O jos sutapo su vietine Anzac diena. O kadangi australai nenori prarast švenčių – laisvadienius perkėlinėja. Taip gavom 5 dienų savaitgalį. Išsinuomavom mažą mašiną ir patraukėm į kelionę.

[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=Cape+Jervis,+South+Australia,+Australia+to:Victor+Harbor,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFe-64P0dxlE7CCmxf2LKCtSzajGA-Y5iVDYDBA%3BFTWA4f0d5TdDCCm_zz3-mkuxajFg2o5iVDYDBA%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=ls&sll=-35.257955,138.768311&sspn=0.769261,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-35.250105,138.435974&spn=0.897183,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]

Pirmos dienos maršrutas.

Mandra labai, nes pirma atostogų diena. Nusekęs paplūdimys (Aldinga beach) vos išvažiavus iš Adelaidės. Šalia stovėjo ženklas sakantis nerinkti krabelių ir kitų jūros sutvėrimų.

Ten pat. Laurius irgi mandras.

Tiesą sakant čia viską galima nupasakoti ne nuotraukomis, o ženklais, o ženklų kelyje bus dar daug.

Tik ne visi ženklų paiso. Slėnis šalia kelio. Fone – vandenynas. Rodos, graži vieta, niekad nematytos stačios žalios kalvos, bet gi kas dauboje?

Ta pati vieta tik priartinus. Gal čia kažkas tik atsikratė vogtų automobilių, bet niekad negali būt tikras…

(Nuotraukoje tas pats kalnas tik skirtingos pusės).

Taigi, paisydami ženklų, patraukėm toliau. Australai turi bėdų su vandeniu, todėl taip jį kaupia ir laiko. Visur kalvotose vietovėse pilna suręstų mažų užtvankėlių. O mes privažiavom didelę tokią.

Ką sakiau apie ženklus?

Šis ženklas kur kas geriau nuteikia nei prieš tai buvęs. Pravažiavom nedidelį kurortinį miestelį su daugybe banglenčių parduotuvių. Artėjom prie atviro vandenyno ties Cape Jarvis…

O kai galų gale jį pasiekėm kopose mus pasitiko nieko gero nežadantis ženklas. Dangus lyg tyčia apsiniaukė, o vandens ošimas girdėjosi neišlipus iš mašinos.

Ženklo žmonės čia paisė – niekas nesimaudė. Ko norėt – bangos dvimetrinės. Tačiau visi labai intensyviai žūkliavo (ar yra toks žodis?).

Bangų purslus vėjas nešė toli. “Primena mano košmarus apie jūrą” – pagalvojo Luka.

Ko gero, ši moteriškė tokių košmarų nesapnuoja. Nebent diiiideles žuvis.
Vyro svajonė – moteris su meškere 🙂

O kur žvejai…

…ten ir žuvėdrai.

Mūsų automobiliukas tapo lemtingu kažkokiam padarui tvirtomis šlaunimis.

O štai ir pats vabalų žudikas. Pusiasalio galas iš kurio plaukia keltai į Kengūrų salą. Kada nors…

Visada būna liūdna, kai fotoaparato juostelė apsišviečia, batareika nusėda arba geras kadras pabėga. Žilas dėdulė vežėsi du šuniukus (antro tik uodegytė matyti). Kaip paaiškėjo neužilgo – Victor Harbour miestelis – šunų mylėtojų rojus. Visi vedžioja daugybę šunėkų. Dažniausiai tokių vadinamų barbosikų.

Jei teisingai supratom – vietinis austrių rankiotojas neoniniu snapu. Jis įbrenda vandenin ir laukia ką banga atneš, o tada bėga iš paskos. Nieko nepagavęs stabteli, atsidūsta ir vėl skuba.

Ties Victor Harbour jūroje pilna salų. Viena jų – Granito sala. Iki jos veda senas medinis tiltas su dar užpraito šimtmečio arklio traukiamu tramvajum. Dar šalia yra Ruonių sala.

Kaip ir priklauso – turistinės nuotraukos.

Ir dar vienas ženklas. Viskas aišku.

Negalėjom susilaikyt nenufotografavę, kaip visa šita kompanija ropštėsi nusifotografuot.

Kokios spalvos!

Ir kokios uolos.

Tiltas ir krantas. Nors išvažiavom ryte, toli nenuvažiavom, vakarėjo labai greitai.

Taigi, o Granito sala garsi tuom, kad joje gyvena mažieji pingvinai. Natūralaus dydžio skulptūrėlė. Pingvinus dabar saugoja. Vakarais jie grįžta pavargę ir yra labiau pažeidžiami, todėl juos stebėti galima tik su gamtininkų palyda. Važiuosim kada būtinai.

Ant kranto gyvena arkliukai, kurie tampo tą turistų pilną tramvajų. Jiems ir skirtas šis ženklas. Netoli jo buvo visų dabartinių ir ankstesnių arkliukų nuotraukos su vardais – kaip kokia garbės lenta. Beje, jie visi hipiai – su kliošais.

Pakankamai įdomus sprendimas. Skiriam draugams dizaineriams.

Čia ėmė ir sutemo, taip ir baigėsi pirma kelionės diena – nenuvažiavus nė keleto centimetrų žemėlapyje.

Žmonės ir daiktai

Pastaruoju metu nebuvo daug nuotykių. Ar bent tokių, apie kuriuos reikėtų pasakot. Na bet čia tik laiko klausimas.

Mes užsiregistravę couchsurfing.com (Tai toks puslapis, kur gali susirast nakvynę pas ką nors namuose arba priimt keliautojus). Atsikraustę čia, atsinaujinom puslapį ir ką manot – sulaukėm daugybės prašymų priimt. Taigi, pas keletui dienų apsistojo amerikietis ir belgė, kurie šiuo metu keliauja po Australiją ir Zelandiją. Jie dažniausiai tranzuoja, dalyvauja visokiose programose kaip kad Help Exchange (savanoriškas darbas už kurį gauni nakvynę ir maistą ir turi laisvo laiko pasidairyt po vietovę) ir pan.

Dar jie rašo blogą apie savo kelionę, atsinaujinančius energijos šaltinius ir architektūrą ir žino daug būdų kaip išgyvent kelyje, kai kelionė trunka kelis metus.
(Foto – vietiniai maišeliai. Atkreipkit dėmesį į piešinį.)

Vieną dieną su jais tiesiog ėjom į miestą, tada ir radom šį pianiną (tiesą sakant, miestas pilnas pianinų, tik mokėk grot!). Laurius čia pagautas įkvėpimo.

Vėliau priėmėm du estus, kurie atsikraustė į Adelaidę ir ieško darbo. Čia jie atkeliavo su Working Holidays viza, tad negali dirbt vienoj vietoj ilgiau nei 6mėn. Dabar jie persikėlė pas pagyvenusią hipę (ji buvo Rolling Stones koncerte 1969m!), bet panašu, kad susirado darbus, taigi su jais dar susitiksim.

Na čia gal ne iš hipių laikų, bet vis šis tas.

Čia irgi iš įdomesnių eksponatų.

O vieną dieną ėjom pas naują pažįstamą į gimimo dienos šventę. Ką gi, australai visas šventes švenčia dieną ir gan anksti išsiskirsto. Palyginus su jais – mes naktibaldos 😀

O priežastis, kodėl nebuvo daugiau jokių nuotykių, ta, kad teko porą savaičių namie prasėdėt. Aš turėjau dviratuką, vienas ratas nesisuko, nbum su galva į asfaltą. Na gerai, ne taip jau blogai, bet gavau pasėdėt namie, kol sugijo nubrozdinimai. Bet dabar jau gerai. Ne taip kaip šitoj nuotraukoj tikriausiai – čia greitoji pagalba prie BMX dviračių parko. (Mama, būk rami, aš nuo tramplynų nešokinėsiu.) Ir ne taip blogai kaip mūsų kaimynei. Susipažinom su kaimynais iš antro aukšto. Vieną vakarą, pas juos buvo mažas vakarėlis su turputėliu per daug vyno – kai grįžom išgirdom viršuj dūžtančius stiklus. Matyt dar vieną taurę sudaužė – pamanėm. Paaiškėjo, kad plaudama taures kaimynė persipjovė delną, beveik nupjovė nervą, nejautė pirštų važiavo į ligoninę, darė operaciją, dabar sėdi su gipsu ir t.t. Žodžiu, mano nubrozdinimas nublanko.

Nuotrauka daryta prieš mano nuvirtimą nuo dviračio. Tai yra ilgasis kelias link jūros palei upelį. Kitame krante – alaus darykla. Jos kieme – parkas. Parke nykštukai ir visa kita. Vėliau vietinių klausėm, kas tai per parkas, sakė jame per Kalėdas daug lempučių dega.

Miestas ir žmonės

Tie kabantys žmogeliukai vis primena, kad čia neva didmiestis. O mažesnes gatveles tiesiog uždaro, atvažiuoja didelis kranas ir plauna langus.

Miesto centras gyviausias per pietų pertrauką. Šitie visi žmonės – sankryžos vidury.

Nors čia kažkaip neįtikėtinai ramiia viskas atrodo. Visi išsilakstė greitosios praleisti.

Saulė atsispindi ant langų, tuomet atsispindi ant kitų ir taip toliau.

Atsispindi.

Tiesą sakant toji miesto dalis, ta, kur su dangoraižiais nuo 6 vakaro atrodo išmirusi. Net kraupu.

O čia yra mano kiemas.

Ir berods kaimynas pozuoja.

Ir dar čia buvo komiksų mėgėjų ir profesionalų ar kaip ten suvažiavimas, tai visokių įdomių veikėjų sutikom.

Kitą sykį važiavom tramvajum pro žirgų lenktynes. Tramvajus stoja ten tik tada, kai vyksta koks renginys. Tądien net buvo nedarbo diena – labai svarbių lenktynių diena. Juokingiausia, kad tos tikrai svarbios lenktynės dar tik bus, bet va laisvadienis atiteko dabar. Taigi. prilipo daugybė kostiumuotų vaikinų, merginų su suknelėm, skrybėlaitėm, girtų nuo šampano, batelių nuspaustom kojom. Australės nemoka vaikščiot su aukštakulniais, nors tu ką.

Itališka picerija pakeliui į turgelį.

Turgelio muzika. Kodėl prie DJ’ų visada sukiojasi kokia mandra merga su saulės akiniais?

Taigi, turgelis. Šitie mėtėsi – patekt ar nepatekt į kadrą. Pateko.

Turg turg.

Tas katinas magiškai veikė visus vaikus, jie aplink jį šoko, tuo tarpu tas vyrukas net pernelyg agresyviai reikalavo pinigų.

North terrace – viena pagrindinių gatvių.

Ir miestas nuo kalvelės. Ir debesys! Tai tiek.

Miestas ir žmonės (prie jūros)

Dar vieną savaitgalį važiavom prie jūros. Pastovumas ramina. Šį sykį su tramvajum, nes kai kas nusivertė nuo dviračio.

Viena iš tų saulėtų dienų, kuomet išdega nuotraukos.

Viena iš tuščių užkandinių – vasara baigėsi. Tiesą sakant oras – tobulas. O vietiniam mat ruduo…

Krūva festivalių vyko vienu metu, nespėjom ne tik apie juos rašyt, ne tik jų visų lankyt, bet net apie daugelį nieko nežinojom ir netyčia užklydom.

Trumpametražių filmų festivalis. Melburne ir Sidnėjuje į jo “pabaigtuves” susirinko tūkstantinės minios, tuo tarpu Adelaidėj – grupelė žmonių, drybsančių pievutėj prie jūros.

Vienas filmų buvo apie šitą viešbutį, kuris už nugaros visiem stūksojo.

Potvynis. Pliažo neliko!!!