Nuotykiai aukštyn kojom
Lenkiją primena.
Keistų daiktų žmonės turi. Fone ne paveikslas, panašiau į stalviršį.
Namas su “kvarbatkom”.
Freska turguje.
Adelaidė, toks miestas, kur dažniausiai primena Amerikos miestus iš filmų, bet tokius mažesnius.
Viena mėgstamiausių vietų – China Town. Ir turgaus rajonas. Čia skaniai kvepia.
Bet tas namas – kaip iš Niujorko!
O šitos kavinės interjeras priminė Rytų Europą, viskas iš medžio.
Durys per didelės.
Čia bus visiškas nuotraukų kratinys. Na, gal ne visiškas, bet beveik.
Lietingą rudens sekmadienį dūdmaišių orkestras repetavo tarp teniso aikštelės ir judrios gatvės (nors aišku, sekmadienį ji tuščia buvo). Kažkaip keistai atrodė.
Taigi, ruduo.
Saulė irgi žemai (čia vidury dienos, ne koks vakaras). Paskutinės rudens dienos.
Jūsų dėmesiui – pirma žiemos diena.
Londoną priminė. Čia galima rast kampelių primenančių Angliją.
Kelius čia taiso žiemą. Pagrindinėj gatvėj ant šaligatvio įspausti lapai.
Laurius tempia namo šiltą antklodę. Tai va taip mūs rajons atrod!
Ar šitaip.
Ir taip. Na gerai, čia jau vietinis architektūros paminklas – kadaise parduotuvė buvus.
Keletas kadrų iš vietinių veikėjų Dennis Ropar ir Dan Withey parodos ir pora iš gatvių.
Šita paroda vyko tokioj galerijoj – bare. Pirmam aukšte restoranėlis, antram baras ir paveikslai, trečiam, na tai tiesiog dar vienas baras ant stogo.
Man patiko sukabinimas darbų.
O už grotų – mašinų stovėjimo aikštelė, kraupoka šiaip 🙂
O čia vienu aukštu žemiau nei tie kareiviai ir kaliniai.
Paskutinėm šiltom rudens dienom piknikavom visur – prie jūros, parke ir ant stogo.
Apačioj vyko turgelis su gyva muzika, dėdės doors’ų dainas grojo. Su kaimynais susitempėm naminių sušių, alaus ir kitų gėrybių ir pasidžiaugėm sekmadieniu.
Po dviejų savaičių gausim (tikiuosi) nuotraukas.
O čia vaizdas iš mūsų laiptinės balkono.
Čia taipogi. Nuotraukos centre – aukščiausias Adelaidės pastatas. Truputį dešiniau – ir stogas ant kurio sėdėjom. Bent jau teoriškai. Ko gero slepiasi už to namuko.
Ruduo ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai.
Tatai yra skaitymo kambarys. Ateini ir skaitai.
Tarkim čia yra senamiestis.
Bankas. Aukščiausias pastats Adelaidėj. Bandėm ant stogo užsiropšt. Dėdė su dideliais užraitytais ūsais, dirbantis informacijoj atsiprašinėjo, kad, deja, ant stogo užlipt nėr galimybės.
Truputis miesto iš antro aukšto. Visada miestą matom iš gatvės lygio, tad pamatyt iš truputį aukščiau – visai smagu.
Parke buvo Indonezijos dienos. Čia visuose renginiuose išpaišo vaikus. Australijos indoneziečiukai ir indonezietiški užkandžiai.
Ir pučiamųjų orkestras gatvėje.
Šiaurės Adelaidė (čia pavadinimas). Šitam rajone matėm namą kaip iš 70-ųjų filmų apie turtingų intelektualų vakarėlius – vidury kambario rojalis, pilna paveikslų ir skulptūrų, dideli langai ir vaizdas į parką.
O čia priminė filmus apie vynuogynus ir senus dvarus juose.
