Nuotykiai aukštyn kojom
Čia tiesiog vietinis ančiukas.
O štai čia tas pats karvelis apie kurį jau pasakojau. Taigi, palesinau pora sykių saulėgražom. Sėmkėm, taip sakant. Vieną dieną sėdžiu, žiūriu – atėjo pro atviras duris į vidų. Kitą sykį nuėjau į vonią. Grįžtu – karvelis sau per kambarį žingsniuoja! Sakau, ką čia darai? Gerai, kad ant kilimo nepašiko… Dabar nebepaliekam atidarytų durų.
O čia keletas geresnių kuoduotojo vaizdų.
Pastaruoju metu nebuvo daug nuotykių. Ar bent tokių, apie kuriuos reikėtų pasakot. Na bet čia tik laiko klausimas.
Mes užsiregistravę couchsurfing.com (Tai toks puslapis, kur gali susirast nakvynę pas ką nors namuose arba priimt keliautojus). Atsikraustę čia, atsinaujinom puslapį ir ką manot – sulaukėm daugybės prašymų priimt. Taigi, pas keletui dienų apsistojo amerikietis ir belgė, kurie šiuo metu keliauja po Australiją ir Zelandiją. Jie dažniausiai tranzuoja, dalyvauja visokiose programose kaip kad Help Exchange (savanoriškas darbas už kurį gauni nakvynę ir maistą ir turi laisvo laiko pasidairyt po vietovę) ir pan.
Dar jie rašo blogą apie savo kelionę, atsinaujinančius energijos šaltinius ir architektūrą ir žino daug būdų kaip išgyvent kelyje, kai kelionė trunka kelis metus.
(Foto – vietiniai maišeliai. Atkreipkit dėmesį į piešinį.)
Vieną dieną su jais tiesiog ėjom į miestą, tada ir radom šį pianiną (tiesą sakant, miestas pilnas pianinų, tik mokėk grot!). Laurius čia pagautas įkvėpimo.
Vėliau priėmėm du estus, kurie atsikraustė į Adelaidę ir ieško darbo. Čia jie atkeliavo su Working Holidays viza, tad negali dirbt vienoj vietoj ilgiau nei 6mėn. Dabar jie persikėlė pas pagyvenusią hipę (ji buvo Rolling Stones koncerte 1969m!), bet panašu, kad susirado darbus, taigi su jais dar susitiksim.
Na čia gal ne iš hipių laikų, bet vis šis tas.
Čia irgi iš įdomesnių eksponatų.
O vieną dieną ėjom pas naują pažįstamą į gimimo dienos šventę. Ką gi, australai visas šventes švenčia dieną ir gan anksti išsiskirsto. Palyginus su jais – mes naktibaldos 😀
O priežastis, kodėl nebuvo daugiau jokių nuotykių, ta, kad teko porą savaičių namie prasėdėt. Aš turėjau dviratuką, vienas ratas nesisuko, nbum su galva į asfaltą. Na gerai, ne taip jau blogai, bet gavau pasėdėt namie, kol sugijo nubrozdinimai. Bet dabar jau gerai. Ne taip kaip šitoj nuotraukoj tikriausiai – čia greitoji pagalba prie BMX dviračių parko. (Mama, būk rami, aš nuo tramplynų nešokinėsiu.) Ir ne taip blogai kaip mūsų kaimynei. Susipažinom su kaimynais iš antro aukšto. Vieną vakarą, pas juos buvo mažas vakarėlis su turputėliu per daug vyno – kai grįžom išgirdom viršuj dūžtančius stiklus. Matyt dar vieną taurę sudaužė – pamanėm. Paaiškėjo, kad plaudama taures kaimynė persipjovė delną, beveik nupjovė nervą, nejautė pirštų važiavo į ligoninę, darė operaciją, dabar sėdi su gipsu ir t.t. Žodžiu, mano nubrozdinimas nublanko.
Nuotrauka daryta prieš mano nuvirtimą nuo dviračio. Tai yra ilgasis kelias link jūros palei upelį. Kitame krante – alaus darykla. Jos kieme – parkas. Parke nykštukai ir visa kita. Vėliau vietinių klausėm, kas tai per parkas, sakė jame per Kalėdas daug lempučių dega.
Čia visur auga vazoniniai augalai. Tie, kur Lietuvoje ant palangių, tie kur laiptinėse, visų prižiūrimi, tie patys auga čia kaip laukiniai, niekas jų neravi ir nelaisto, na kartais gal, ir veši jie sau puikiausiai.
tarkim alijošiai visokie ir kiti panašūs.
Arba kažkokie kitokie. (Labai šiandien didis įkvėpimas pagavęs rašyti apie nieką).
O kiemai pilni vazonų irgi. Tokį augaliuką ir aš auginau, kasmet sėkmingai žydėdavo. Turėtų jau tuoj vėl žydėt.
Na gi laiptinių gėlės! (Dešinėj, viršuj) Šitų irgi visas miestas pilnas.
Kadangi mūsų kieme saulės nedaug o ir ruduo, tai apsieisim be sodininkystės šįsyk.
Tie kabantys žmogeliukai vis primena, kad čia neva didmiestis. O mažesnes gatveles tiesiog uždaro, atvažiuoja didelis kranas ir plauna langus.
Miesto centras gyviausias per pietų pertrauką. Šitie visi žmonės – sankryžos vidury.
Nors čia kažkaip neįtikėtinai ramiia viskas atrodo. Visi išsilakstė greitosios praleisti.
Saulė atsispindi ant langų, tuomet atsispindi ant kitų ir taip toliau.
Atsispindi.
Tiesą sakant toji miesto dalis, ta, kur su dangoraižiais nuo 6 vakaro atrodo išmirusi. Net kraupu.
O čia yra mano kiemas.
Ir berods kaimynas pozuoja.
Ir dar čia buvo komiksų mėgėjų ir profesionalų ar kaip ten suvažiavimas, tai visokių įdomių veikėjų sutikom.
Kitą sykį važiavom tramvajum pro žirgų lenktynes. Tramvajus stoja ten tik tada, kai vyksta koks renginys. Tądien net buvo nedarbo diena – labai svarbių lenktynių diena. Juokingiausia, kad tos tikrai svarbios lenktynės dar tik bus, bet va laisvadienis atiteko dabar. Taigi. prilipo daugybė kostiumuotų vaikinų, merginų su suknelėm, skrybėlaitėm, girtų nuo šampano, batelių nuspaustom kojom. Australės nemoka vaikščiot su aukštakulniais, nors tu ką.
Itališka picerija pakeliui į turgelį.
Turgelio muzika. Kodėl prie DJ’ų visada sukiojasi kokia mandra merga su saulės akiniais?
Taigi, turgelis. Šitie mėtėsi – patekt ar nepatekt į kadrą. Pateko.
Turg turg.
Tas katinas magiškai veikė visus vaikus, jie aplink jį šoko, tuo tarpu tas vyrukas net pernelyg agresyviai reikalavo pinigų.
North terrace – viena pagrindinių gatvių.
Ir miestas nuo kalvelės. Ir debesys! Tai tiek.
Dar vieną savaitgalį važiavom prie jūros. Pastovumas ramina. Šį sykį su tramvajum, nes kai kas nusivertė nuo dviračio.
Viena iš tų saulėtų dienų, kuomet išdega nuotraukos.
Viena iš tuščių užkandinių – vasara baigėsi. Tiesą sakant oras – tobulas. O vietiniam mat ruduo…
Krūva festivalių vyko vienu metu, nespėjom ne tik apie juos rašyt, ne tik jų visų lankyt, bet net apie daugelį nieko nežinojom ir netyčia užklydom.
Trumpametražių filmų festivalis. Melburne ir Sidnėjuje į jo “pabaigtuves” susirinko tūkstantinės minios, tuo tarpu Adelaidėj – grupelė žmonių, drybsančių pievutėj prie jūros.
Vienas filmų buvo apie šitą viešbutį, kuris už nugaros visiem stūksojo.
Potvynis. Pliažo neliko!!!
