Nuotykiai aukštyn kojom
Australijoje gausu įvairių paukščių.
Kai kurie iš jų gan keisti.
Ne itint protingo žvilgsnio.
Truputį įmitę.
Ne tokie pavalgę paukščiai sėdi ant stogų.
Kiti palmėje prie namų.
Yra paukščių vaikštančių po kelią…
… ir po laidus.
Kai kurie mėgsta žaisti slėpynių.
O kiti gaudynių. Jie tokie staigūs, kad sufokusuoti neina.
Vienoms antims rūpi, ką duosi.
Kitoms rūpi papozuoti.
O kormoranui niekas nerūpi.
Paskutinę Velykinių atostogų dieną nusprendėm labai toli nevažiuoti, bet pasidairyti po Adelaidės apylinkes, o tiksliau po Adelaidės kalvas.
[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=Belair,+South+Australia,+Australia+to:Upper+Sturt,+South+Australia,+Australia+to:Mount+Lofty,+Cleland,+South+Australia,+Australia+to:Cherryville,+South+Australia,+Australia+to:Castambul,+South+Australia,+Australia+to:Williamstown,+South+Australia,+Australia+to:Gawler,+South+Australia,+Australia+to:One+Tree+Hill,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFdL56f0dEDNDCCnBlglAps2wajFgqY5iVDYDBQ%3BFQOL6f0d_PZDCCljMfchfM2wajFgw45iVDYDBQ%3BFVsy6v0d4GRECCn9iyxvwsywajE1EV5D90vNCQ%3BFcRI6_0dPGVFCCl1gJi3T7WwajHAq45iVDYDBQ%3BFSnu6_0duTJFCCnV_jVVqUu3ajFQq45iVDYDBQ%3BFUv27v0dj0xHCCnxmWGxK1q3ajFg3I5iVDYDBA%3BFYwN8P0d1SRFCClLsItlw_-5ajGAsI5iVDYDBQ%3BFYc77v0ds2pFCCmVXF2NoVW3ajGwu45iVDYDBQ%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=ls&sll=-34.81039,138.745365&sspn=0.773485,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-34.811548,138.740845&spn=0.90201,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]
Trečios dienos maršrutas.
Ryte buvom energingi ir nusprendėm, kad kiek čia galima važinėt – reikia šiek tiek prasimankštinti, tad dieną pradėjom pasivaikščiojimu Mount Lofty botanikos sode.
Rudenėjanti gamta (taip – ruduo pas mus ateina tada, kai į Europą ateina pavasaris 🙂 )
Tuo tarpu parke pasivaikščiojimas nėra labai lengvas – takeliai čia vingiuoja gan stačiom įkalnėm ir nuokalnėm.
Driežai gaudo saulės spindulius – reikia juk prieš žiemą šiluma pasidžiaugt.
O kukabara kaip visada – kvatoja.
Kukabarai nuskridus kiek toliau, galima pamatyti mažesnius paukštukus. Baisu juk – išjuoks, o žiūrėk dar ir sumedžiot sumąstys.
Pušys čia savotiškos, labai panorėjus ir pasistengus galima ir peruka kokį pasidaryt.
Šis vaizdelis šiek tiek primena laikus, kuomet žeme dinozaurai vaikščiojo.
Dar viena įkalnė. Gaila, kad nutraukoje statumą įžiūrėt sunku…
… tačiau panaudojus improvizuotą gulsčiuką (tiksliau stovuką) gal kiek taps aiškiau.
Ten apačioje mes buvom, paskui teko ropštis atgal prie mašinos.
Netoli botanikos sodo yra apžvalgos aikštelė, iš kurios visa Adelaidė matos. Maždaug nuotraukos viduryje mūsų centras su “dangoraižiais”. Tolumoje vandenynas.
Pasivaikščioję, toliau važiavom siaurais kalnų keliukais. Žinoma rinkomės kelius, kurie žemėlapyje pavadinti “pravažiuojamais” arba kur ant sankryžos rasdavom ženklą “ilgoms transporto priemonėms – ne”.
Viename tokių posūkių sutikom priešais važiuojantį policijos visureigį, tai akimirką buvo nelabai jauku – ir ne dėl to, kad tai buvo policija 🙂
Dar kalnuose galima įsigyti vaisių. Tiesa pardavėjo čia nerasi. Padėti maišai su obuoliais ir kriaušėm, pakabinta dėžutė pinigams – įmeti pinigų, pasiimi ko nori, ir važiuoji toliau.
Dar truputis rudens…
Šio pasivažinėjimo metu pagaliau pavyko pamatyti kengūras ne kažkokiam parke, o laisvai besiganančias po apleistą sodybą.
“Ko nori?”
Ir kaip gi be vynuogynų, juk Australija, o ypač Pietų Australija yra viena didžiausių vyno gamintojų.
Antrą mini atostogų dieną pasikeitėm mašiną (taip jau būna, kai rezervuoji paskutinę minutę. Iš tikro pasikeitėm į kitą tokią pačią) ir patraukėm link kalnų. Palyginus, kad ir su Tatrais – juokingi šitie kalnai, tad juos kalvom vadina.
[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=-34.85822,138.78663+to:Birdwood,+South+Australia,+Australia+to:Mannum,+South+Australia,+Australia+to:-34.9355942,139.3403538+to:Wellington+Rd+to:Strathalbyn,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFRQb7P0dRrdFCCmr1VCb-ku3ajGCUqjtjqy7Ug%3BFbau7P0d9EdICCnheA1P9Vy3ajGwqY5iVDYDBQ%3BFbM_6_0d3rlNCCmTa_-wZdW5ajGw-45iVDYDBQ%3BFdbs6v0dQSpOCCmBbJrixXi3ajEBW08DWDYDEw%3BFXD95P0drPdOCA%3BFQX-5f0dbExHCCkDhRs9pCe3ajHAwY5iVDYDBA%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=pr&via=1,4&sll=-35.055856,138.949585&sspn=0.771175,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-35.054732,138.949585&spn=0.89934,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]
Antros dienos maršrutas.
Pravažiavę prabangius namukus ant kalvų šlaito įsukom į vingiuojantį ir gan statų kelią palei upelį. Čia kaip ir Adelaidėj – visi menkiausi upeliukai ženklais pažymėti, tik kitaip nei mieste – upelis gan gyvas. Tuo tarpu mieste upeliai – maži betoniniai grioveliai, kol kas neteko matyt vandens juose. Taip pat ir kiekvienas tiltas pažymėtas, ant kai kurių net pastatymo data paminėta. Taip jau yra, kai tų upelių ne tiek daug, tenka džiaugtis tuo, ką turi.
Upelis maždaug Vilnelės platumo, tik vietomis ne toks sraunus. Keista, bet nematėm nei vienos baidarės ar kanojos. Nepopuliaru, matyt.
Stabtelėjom kalnų miestelio degalinėj, tokioj senoj ir pavargusioj, pora šuniukų išlindo pažiūrėt. Šalia būta didelės degalinės, bet panašu, kad sudegė. Kalnų miesteliai visi nedideli, tvarkingi, jei važiuodamas per kalnus gali prisimint kokią Kretą, tai vos įsukus į kokį kaimą ar mažą gyvenvietę, viskas labiau primena kokią Vokietiją. Žodžiu, vištos po kelią nelaksto.
Kirtę kalvas sustojom pietų kažkokioje apžvalgos aikštelėje. Be mūsų ten dar stovėjo kemperiukas, matėm viduj žmonių, bet jie mūsų bijoj ir nelindo lauk. Mūsų kelioninis dramblys pozuoja horizonto fone.
Kalvos į kitą pusę ne tokios stačios ir labiau atviros, tiesiog laukai primėtyti didelių akmenų. Apačioje privažiavome Mannum miestelį. Jo pradžioje mus pasitiko daugybė nykių skardinių pastatų, kažkokių sandėlių, tvorų ir nedidukė degalinė kaip iš filmų apie Amerikos glūdumą. Čia lankėsi vietiniai su aprūdijusiom senom didelėm mašinom. Dar degalinėj galėjai įsigyt taikinį, seifą šautuvui ir panašių dalykų. Mūsų kelionių biblija šį miestą pavadino vaizdingu. “Na tarkim” – pagalvojom ir patraukėm toliau.
Už kelių posūkių miestelis tapo panašesnis į aprašytą knygoje. Tą dieną vyko kažkokių senų mašinų suvažiavimas, tad visa pagrindinė gatvė užstatyta automobiliais, kavinės pilnos žmonių.
Dalis pastatų pakankamai seni (kaip Australijai, žinoma), žodžiu, senamiestis.
O štai ir mašinos. Tik ne iš to kampo nufotografavau – man už nugaros – ilgiausia Australijos upė.
Apskritai, čia populiaru senos mašinos ir jų mylėtojų susitikimai.
Balkonas antrame aukšte ir vėlgi prabangūs namukai ant šlaito. Kaip supratom – čia kurortas su upe. Visi džiaugiasi vandeniu.
Per upę kėlėmės nedideliu trosų traukiamu keltu (jame tilpo 9 mašinos, priekaba su valtim ir keli dviračiai).
Vakarėjant pravažiavom vietines Rumšiškes, nutarėm užsukt kitą sykį, kai turėsim daugiau laiko.
Nenustebčiau, jei šitie automobiliai dar važiuotų.
Tada vėl kėlėmės kitu keltu atgal, važiavom per vynuogynus, bet kadangi sutemos ateina baisiai greitai – daugiau fotoaparato nebetraukėm. Paupy miesteliuose vyko visokių renginių, bet visi baigiasi vakarėjant, apie penktą valandą visi išsiskirsto. Matyt tuomet išlenda uodai…
Kaip jau minėjom anksčiau – australai mėgsta švęsti. Didysis penktadienis – rimtesnė diena už Kalėdas – nedirba niekas. Net alaus negausi bare – tiksliau nerasi atidaryto baro. Tada prisideda pačios Velykos. O jos sutapo su vietine Anzac diena. O kadangi australai nenori prarast švenčių – laisvadienius perkėlinėja. Taip gavom 5 dienų savaitgalį. Išsinuomavom mažą mašiną ir patraukėm į kelionę.
[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=Cape+Jervis,+South+Australia,+Australia+to:Victor+Harbor,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFe-64P0dxlE7CCmxf2LKCtSzajGA-Y5iVDYDBA%3BFTWA4f0d5TdDCCm_zz3-mkuxajFg2o5iVDYDBA%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=ls&sll=-35.257955,138.768311&sspn=0.769261,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-35.250105,138.435974&spn=0.897183,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]
Pirmos dienos maršrutas.
Mandra labai, nes pirma atostogų diena. Nusekęs paplūdimys (Aldinga beach) vos išvažiavus iš Adelaidės. Šalia stovėjo ženklas sakantis nerinkti krabelių ir kitų jūros sutvėrimų.
Ten pat. Laurius irgi mandras.
Tiesą sakant čia viską galima nupasakoti ne nuotraukomis, o ženklais, o ženklų kelyje bus dar daug.
Tik ne visi ženklų paiso. Slėnis šalia kelio. Fone – vandenynas. Rodos, graži vieta, niekad nematytos stačios žalios kalvos, bet gi kas dauboje?
Ta pati vieta tik priartinus. Gal čia kažkas tik atsikratė vogtų automobilių, bet niekad negali būt tikras…
(Nuotraukoje tas pats kalnas tik skirtingos pusės).
Taigi, paisydami ženklų, patraukėm toliau. Australai turi bėdų su vandeniu, todėl taip jį kaupia ir laiko. Visur kalvotose vietovėse pilna suręstų mažų užtvankėlių. O mes privažiavom didelę tokią.
Ką sakiau apie ženklus?
Šis ženklas kur kas geriau nuteikia nei prieš tai buvęs. Pravažiavom nedidelį kurortinį miestelį su daugybe banglenčių parduotuvių. Artėjom prie atviro vandenyno ties Cape Jarvis…
O kai galų gale jį pasiekėm kopose mus pasitiko nieko gero nežadantis ženklas. Dangus lyg tyčia apsiniaukė, o vandens ošimas girdėjosi neišlipus iš mašinos.
Ženklo žmonės čia paisė – niekas nesimaudė. Ko norėt – bangos dvimetrinės. Tačiau visi labai intensyviai žūkliavo (ar yra toks žodis?).
Bangų purslus vėjas nešė toli. “Primena mano košmarus apie jūrą” – pagalvojo Luka.
Ko gero, ši moteriškė tokių košmarų nesapnuoja. Nebent diiiideles žuvis.
Vyro svajonė – moteris su meškere 🙂
O kur žvejai…
…ten ir žuvėdrai.
Mūsų automobiliukas tapo lemtingu kažkokiam padarui tvirtomis šlaunimis.
O štai ir pats vabalų žudikas. Pusiasalio galas iš kurio plaukia keltai į Kengūrų salą. Kada nors…
Visada būna liūdna, kai fotoaparato juostelė apsišviečia, batareika nusėda arba geras kadras pabėga. Žilas dėdulė vežėsi du šuniukus (antro tik uodegytė matyti). Kaip paaiškėjo neužilgo – Victor Harbour miestelis – šunų mylėtojų rojus. Visi vedžioja daugybę šunėkų. Dažniausiai tokių vadinamų barbosikų.
Jei teisingai supratom – vietinis austrių rankiotojas neoniniu snapu. Jis įbrenda vandenin ir laukia ką banga atneš, o tada bėga iš paskos. Nieko nepagavęs stabteli, atsidūsta ir vėl skuba.
Ties Victor Harbour jūroje pilna salų. Viena jų – Granito sala. Iki jos veda senas medinis tiltas su dar užpraito šimtmečio arklio traukiamu tramvajum. Dar šalia yra Ruonių sala.
Kaip ir priklauso – turistinės nuotraukos.
Ir dar vienas ženklas. Viskas aišku.
Negalėjom susilaikyt nenufotografavę, kaip visa šita kompanija ropštėsi nusifotografuot.
Kokios spalvos!
Ir kokios uolos.
Tiltas ir krantas. Nors išvažiavom ryte, toli nenuvažiavom, vakarėjo labai greitai.
Taigi, o Granito sala garsi tuom, kad joje gyvena mažieji pingvinai. Natūralaus dydžio skulptūrėlė. Pingvinus dabar saugoja. Vakarais jie grįžta pavargę ir yra labiau pažeidžiami, todėl juos stebėti galima tik su gamtininkų palyda. Važiuosim kada būtinai.
Ant kranto gyvena arkliukai, kurie tampo tą turistų pilną tramvajų. Jiems ir skirtas šis ženklas. Netoli jo buvo visų dabartinių ir ankstesnių arkliukų nuotraukos su vardais – kaip kokia garbės lenta. Beje, jie visi hipiai – su kliošais.
Pakankamai įdomus sprendimas. Skiriam draugams dizaineriams.
Čia ėmė ir sutemo, taip ir baigėsi pirma kelionės diena – nenuvažiavus nė keleto centimetrų žemėlapyje.
Šį savaitgalį pavyko pakliūti į AFL – sporto, dėl kurio kraustosi iš proto australai, varžybas. Australiškas futbolas, vietinių dar vadinamas “Footy”, čia tikrai populiarus. Į eilines rungtynes, kuriose buvau, susirinko apie 42 000 žmonių, kelis kart daugiau, nei į anksčiau vykusio “tikro” futbolo finalą.
Dėl paties pavadinimo “futbolas”, tai australai labai nemeluoja. Nors kamuolį jie ir gali nešti rankose, bet perdavimai ir įvarčiai paprastai mušami kojomis, ne taip kaip Amerikietiškam futbole, kur per rungtynes kamuolys spiriamas kokius 3 kartus.
Pagrindinės taisyklės čia gana paprastos. Pagrindinis tikslas – įmušti įvartį (kojomis). Jei pataikai į pagrindinius vartus – 6 taškai, į mažesnius – 1 taškas. Kamuolį galima nešti rankose, bet tada tave gali griauti priešininkai. Jei kamuolį pagavai kuomet kitas žaidėjas jį mušė kojomis – tada taves liesti negalima, kol nebėgi į priekį 🙂 O toliau prasideda visokios keistos taisyklės. Pavyzdžiui, galima bėgti su kamuoliu, bet jį reikia sumušti į žemę kas 15 metrų. Įdomu, kaip teisėjai matuoja tuos 15 metrų, kai žaidėjai laksto zigzagais. Arba, visada privalu perduoti kamuolį teisingai – mušti koja arba ranka (mesti negalima, reikia mušti ranka), kitaip priešininkai gauna laisvą smūgį. Įdomu, kaip “teisingai” atiduoti kamuolį, kai ant taves užsikabina kokie 2 priešininkai – viens už kojų, kitas už rankų. Yra ir kitų daug subtilesnių taisyklių, kurių per vienas varžybas perprasti taip ir nepavyko.
Na bet gana apie taisykles. Štai kaip viskas vyko paprasto europiečio akimis.
Į stadioną susirenka daug žiūrovų.
Tarp jų pasitaiko keletas priešininkų komandos fanų.
Toliau viskas vyksta panašiai kaip filmuose apie Amerikietišką futbolą
Po aikštę laksto neaiškūs padarai.
Į aištę dramatiškai išbėga priešininkų komandos žaidėjai.
Atmosfera tampa dar dramatiškesnė, kuomet į aikštę bėga vietinė komanda. Ugnis…
…plyštanti užsklanda…
…iškilmingas žaidėjų pristatymas…
…ir galiausiai Australijos himnas.
Tuomet prasideda žaidimas. Nors aikštė ir didelė, bet tikrai neatrodo tuščia. Po ją laksto po 18 kiekvienos komandos žaidėjų, ir dar krūva spalvotų žmogeliukų.
Jei gerai suskaičiavau – 8 teisėjai – šį kartą linksmos salotinės spalvos. Anksčiau jie būdavo tiesiog balti, dabar kiekvienoms rungtynėms parenkama vis kita spalva. Vietiniai pasakojo, kad buvo tikrai įdomu žiūrėt rungtynes, kuomet viena komanda – raudona, kita – dryžuoda raudonai, o teisėjai – rožiniai. Tai atskirti, kur kas, tikrai linksma 🙂
Dar po aikštę pastoviai bėgioja “bėgikai” (angl. runners), kurie perdavinėja trenerio nurodymus žaidėjams.
Ir žinoma vandens nešiotojai, juk čia Australija – karšta, nors tą vakarą visai vėsu buvo 🙂
