Neišverčiau pavadinimo, nes noriu apie jį papasakot. Kai tik atvažiavom į Melburną ir klausdavom, ką pamatyt, dažnai išgirsdavom šį pavadinimą. Nieko nesakantį. Ypač australai – sumaldavo kažką, maždaug susiprask. Ir tris kart perklausus jie nepakartodavo lėčiau ar aiškiau 😀
Bet galų gale paaiškėjo, ką jie turėjo omeny, o nuvažiavus – ir kodėl taip siūlė ten apsilankyt.
Snusmumrikai.
Wilsons Prom. – laukinės gamtos pussiasalis su kempingu pačiam gale. Bet visa kita žmogaus daug nepaliesta. Na nepaisaint takų takelių.
Per visokias šventes ir šiais vasarą ten sunku rast vietos, bet mes dažniausiai ten nulekiam vienai dienai ir tų žmonių ne tike daug sutinkam. Kartais man Australija ima atrodyt pernelyg vienoda, visur tie eukaliptų miškai, vasarą nesuteikiantys pavėsio, žiemą – užuovėjos, išdegę brūzgynai ir žolė ir žydras vandenynas. Kartais reik sau primint, kad taip nėra, kad net prie pat Melburno, net vienoj vietovėj gana gausi vaizdų įvairovė. Ir kitu metu atvažiavus viskas vėl kitaip. Čia nuotraukos iš apniukusios ir saulėtos dienų, vis kitaip.
Iki čia potvynio vanduo ar audrų bangos pasiekia.
Cypsintis paplūdimiukas. Nes einant smėliu jis ne gurgžda, bet cypsi. Saulėtą dieną net su saulės akiniais ir skrybėle reik prisimerkt, tokio baltumo. Kitas paplūdimys kažkodėl vadinamas Viskio įlanka 🙂
Ženklai nelabai įkvepiantys ropštis ant uolų.
Žodžiu, vaizdeliai.
Bet labiausiai šią vietą pamėgom dėl gyvūnijos. Čia vežam visus savo svečius australiškų padarų parodyt. Emu. Žiū, kokie sparneliai!
Vombatas. Juos rasti pasiseka irgi dažnai, gal tik kartą nesutikom, bet tada buvo daug turistų, tai matyt nusibodo ir žvėreliai pasislėpė.
Spalvos!
Ir bangos!
Kengūros čia trinasi nuolat ir gana prisileidžia arti.
Čia matyt turėjo būt paukštis, bet nuskrido.
Taip labai smagu, eini eini, žiūri – pora ausų kyšo.