Dar vienas rinkinys senų nuotraukų, kažkur kalėdinio laikotarpio. Tarabulga – didelis nacionalinis parkas į Šiaurės Rytus nuo Melburno. Šias vietoves išvaikščiojo vienas toks lenkas Strzeleckis, o jam padėjo draugelis vietinis vardu Tarra. Tad jo vardu ir pavadino (bulga vietinių kalba reiškia kalną).
Ženklai perspėja kelio pradžioje. Asfaltą pakeičia žvyras, dvi juostos tampa viena, posūkiai išsivingiuoja kas kelis metrus ir taip riedant staiga pasitinka ženklas – greitis apribojamas iki 60km/h. Ką gi, iki tol matyt buvo galima 80km/h su vėjeliu lėkt. Kur gi ne. Vilkomės 40km/h ir kai priešpriešais išniro kita mašina visi stabdė, metėsi į šoną ir buvo baisu. Turbūt tai nė kiek neprilygsta keliams Kinijos glūdumoj ar kokioj Peru ar toj pačioj Graikijoj, bet pagal australiškus standartus – neįtikėtina. Ir smagu.
Slėnyje tarp kalnų, forma primenančiame kokį amfiteatrą (apie tai vėliau) kempingas su šuniuku ir…
…mini kavine kitoj gatvės pusėj.
Pasivaikščiojimai po kalvas. Visad būna gražu. Bet nėr ką rašyt, na sąmanos, paparčiai…
Kempingo įkūrėjai turėjo ypatingą aistrą ženklams, vien tualetus puošė keletas jų.
Tarp daugelio informacinių, pvz. apie tai kaip taupyt vandenį, išjungt šviesas ar išmest šiukšles šis buvo įstabiausias. (Vertimas: Gal galėtumėte paaiškinti savo vaikams, kodėl mes nemetame tualetinio popieriaus rulonėlių į unitazus ir nebandome jų nuleist.) Įdomu, kiek kartu tai turėjo nutikt, kad šitaip neapsikentė ir ženklą pakabino…
Kempingas ir kitos apylinkės. Tiksliau Dešinėje – kalnai iš išorės. O kairėj – jų viduje slėnis. Tas amfiteatras, kur sakiau. Ką gi, paryčiais pragydo visi įmanomi paukščiai visuose šlaituose. Akustika fantastiška! Reik prisimint, kad žodžiai giedojimas ar čiulbėjimas dažnai nelabai tinka australiškų paukščių skleidžiamiems garsams apibūdinti. Tiksliau būtų kleketavimas, kudakavimas, o jei visai tiksliai – rėkimas iš visų jėgų lyg kas būtų uodegą primynęs.
Fantastiška architektūrinė tipografija jei taip galima pavadint.
Keista matyt miestukus pasipuošusius Kalėdoms vidury vasaros.
Kitoj stovyklavietėj susitikom draugus vidur miško. Laurius ėjo pasikuist į mašiną ir net atšoko sutikęs ir šį draugą. Jis kurį laiką suko ratus aplink stovyklavietę, kol galiausiai išsinešdino. Koks liežuvis! Kokios letenos, lyg su pirštine!
Mitchell’ų šeimynai – visas miestelis taip pavadintas.
Rugiuose prie bedugnės. Na tarp kažkokių laukinių avižų. Prie bedugnės.
Visiem pasakojam neįtikėtiną istoriją, kaip šioj stovyklavietėj, 300km nuo Melburno netyčia sutikom pažįstamą. Kokia tikimybė, sutikt kažką pažįstamo iš 4mln. gyventojų miesto kažkur gan tolokai nuo miesto, o ne kokiam populiariam kempinge. Ir dar negana to, kad aplink buvo gal 3 stovyklavietės.
Pasistatėm ant šlaito viršaus it kokie individualistai, toli nuo visų, bet nelabai toli tualeto 😀
Upė, kurioj maudėmės.
Nauji draugai atėjo patikrinti.
Echidna puikioji.
Nerealiai raudoni sakai, ypač įstabiai atrodo, kai jų prilaša ant žemės, atrodo lyg raudonos uogos sutraiškytos ar kokio keisto padaro kraujas, labai ryšku ir blizga.