Kai pirmą sykį užsukom į Melburną miestas atordė žaviai, bet mus supo tik greito maisto kavinės, brangūs restoranai, nuobodžios brangių škurlių parduotuvės, milžiniški prekybos centrai ir naktiniai klubai stikliniuose dangoraižiuose. Dieną tai – verslo centrai, biurai biurai biurai, kostiumuoti dėdės ir tetos. Naktį atveriamos slaptos durelės, pastatomas drūtas piktas apsauginis, laiptukai veda aukštyn arba į rūsį, į kokį triukšmingą kluba pilną girtų merginų su mini sijonais ir pigiais aukštakulniais siaubingai nutrinančiais kojas dar pakeliui į klubą.
Vėliau mieste atradom galerijų, vietinių ir nepriklausomų dizainerių parduotuvėlių, paslėptų kavinukių su kava, kirpėju ir paroda vienoje patalpoje. Čia reikia rast duris ir lipt laiptais aukštyn.
Stebuklingas puošnaus kičo baras antrame aukšte. Lauke sunku pastebėt iškabą tarp daugybės ryškių užrašų, reklamų, kitų iškabų.
Bare buvo pilna paukščių, žvėrių iškamšų, vabalų, kitokių mokslinių objektų.
Žirafa su auksinėm blakstienom ir strutis su perlų vėriniu. Jei moterys turėt tokius ilgus kaklus, kiek karolių reikėtų!
O balkone džiunglės per kurias sunkiai matyti gatvė. Užlipus niekuo neišsiskiriančia laiptine ant kokių 6 aukštų pastato stogo – dar vienas baras su palmėmis.
Kita laiptinė.
Šiame pastate įsikūręs žymus knygynas Metropolis, pora restoranų, keli butikai, ekspozicinės erdvės.
Ant stogo – vėlgi baras ir kino ekranas, kur šiltais ir gaiviais vasaros vakarais rodo senus ir naujus filmus.
Iš senų pastatų išsaugo tik fasadą.
Paroda dėžėse.
Jie sutempė senų lentų ir po savaitės atidarė juvelyrikos parodą.
Dizainerių kurti rūbeliai ir papuošalai gyvena čia.
Laiptinė kitame pastate. Tas pats pastatas Redos blog‘e.
Senovinis liftas – atsidaryk pats.
Ten aplankėm porą galerijų. Vaizdas pro langą.
Kaimynai mums padovanojo bilietus į aukščiausią pietų pusrutulio apžvalgos aikštelę.
Aplink ežerą – Formulės 1 trasa. Virš salos, jūros pakrantėj matyti keletas aukštų baltų pastatų – maždaug ten mes ir gyvenam.
Miestas.
Kaleidoskopiniai žiūronai rodo pagrindinę aikštę.
