Nuotykiai aukštyn kojom
Dar kartą pasikliovėm knygute su Pietų Australijos takais. Pasiėmėm Dramblį drauge, tai buvo kam pozuot ant beveik violetinių akmenų.
Uolos uolos…
Ir vėl uolos.
Visokių formų ir spalvų uolos.
Dešinėje, ties horizontu – Glenelg’as, kur ne kartą jau buvom.
Tekstūros.
Spalvos.
Vėl spalvos ir formos.
Ir vėl.
Beveik mėnulio kalvos.
Ir pirmykščiai kažkokie.
Kartais įdomias vietas galima rasti visai netikėtose vietose. Taip atsitiko vieną dieną važiuojant vienu iš Adelaidės aplinkelių (Port River Expressway). Lekiant gan dideliu greičiu pakelėje pamatėm rudą ženklą, kuris reiškia kažką įdomaus. Turėjom bėdų apsisukti aplinkelyje, bet šiaip ne taip nusigavom, ten kur norėjom.
Prie įėjimo į Barker įlankos pelkes pasitiko šis gražuolis, nieko ypatingo, bet pradžia nebloga, bent jau taip manėm. Deja, teritorija aptverta ir užrakinta, atseit atnaujinimo darbai ar kažkas tokio. Na, bet bent palei tvorą pasitrynėm, iš tolo į viską pažiūrėjom.
Čia manėm, kad kažkas įdomaus, bet pasirodo, tai tiesiog sulaukėjusios naminės antys.
Pakrantėje žvejojo Didysis Baltasis garnys (angl. Great Egret).
Matyt nieko gero nerado.
Daug prie tvoros neprivaikščiosi, tad nuvažiavom į vieną iš savo mėgstamų vietų netoliese – Šv. Kilda. Jau vakarėjo.
Pievoje ganės triušiai…
… ir vištos.
Bet labai jau bailios jos buvo, kaip visada.
O vakare miestas dar labiau ištuštėjo. Nuvažiavom pažiūrėt video projekcijų.
Kažkokie vaikai suvaidino nedidelę scenelę, kol jų tėvai kavą gėrė.
Švyturys.
Žmonių vis mažėjo. Man rods mūsų gan ramioj gatvėj paprastą dieną daugiau žmonių sėdi kavinėse. Kol galų gale viskas baigėsi…
Port Adelaidė – istorinis rajonas nutolęs nuo centro kokius 10km. Anksčiau teko pro čia važiuoti, beveik vaiduoklių miestas – nė gyvos dvasios. Todėl, kai savaitgalį vyko uosto festivalis ir susirinko truputis žmonių, vietiniai tai apibūdino kaip itin judrų ir gyvą renginį.
Iš tiesų, čia vos kelios gatvelės su senais namais, pora kavinių ir gal tiek pat galerijų – suvenyrų parduotuvių. O ar labai judrus festivalis – spręskite patys.
Minios žmonių. Bet iš tikro labai gražu ir jauku. Seno uosto dvasia.
Papietavom ant suoliuko stebėdami laivus…
…delfinus…
… ir pakeliamą tiltą.
Kartą žurnale radom skelbimą, kad Urimbirra parke galima pamayti šeriamus krokodilus. Pagalvojom, gal ir nieko pramoga, tad parko pavadinimą įsiminėm. Paskui internete pažiūrėjom, ką jie dar turi ir buvom tiesiog pakerėti. Australijos vietinis plėšrūnas – Viverinė sterbliakiaunė (angl. Quoll), arba paprasčiau kvuolas, kaip ir priklauso Australijoje – sterblinis. Pasirodo, ne visi čia vietiniai gyvūnai tik žolę graužia. Tad buvo tiesiog privalu jį pamatyti.
Visus ateinančius stebi didelės liūdnos akys.
Visus maišelius patikrina Emu.
Kengūros kaip visada – juokingos. Nuotraukoje dešinėje, jei ką, koja kyšo.
Skraidančios lapės dieną miega.
O štai ir jis – jo baisybė kvuolas, sugebantis nugalabyti 4 kartus už save didesnes kengūras. Ne veltui jis už grotų. Bet truputis Photoshop’o magijos, ir kvuolas laisvas.
Ant saulutės šildosi krokodilas. Deja, nepavyko pamatyt, kaip juos šeria.
Baltakaklis medlesys (angl. White-plumed Honeyeater, arba jei tikėt Google vertimu – baltai apžėlęs medlesys) galandasi snapą.
Vombatas kažko ieško.
Pora egzotiškų paukščių (lot. Gallus gallus).
Kažką jie turi bendro…
Varnas ir varnėnas nėra eksponatai, bet vistiek gražu pažiūrėt.
Juodasis (angl. Glossy Ibis) ir Šventasis (angl. Sacred) ibiai.
Ir jo didenybė povas.
Pasivaikščioję po parką, namo važiavom visokiais aplinkeliais ir šunkeliais. Buvo statu.
Labaaaaii statu.
Vis dar statu.
Kažkokia ekrano užsklanda.
Ir laukuose kai kur avyčių pamėtyta.