Mėnuo: 2012 rugpjūčio

Sekmadienio popietė

Vienas draugas papasakojo apie vietovę mieste, kurioj neteko būt. Savaitgalį gero labai oro nežadėjo, blogo irgi ne, tai išėjom pasivaikščiodami paupiu. Vanduo kilo, vietomis jau užliejo krantinę, kiba kalnuose lyja? 

Australijoj dar daug tokių vietų nematėm, buvęs vienuolynas, bet panašiau į kokį dvarelį su parku. Visai kaip iš angliškų filmų.

Tokių europietiškai margų plytelių jau seniai neteko matyt. Nuotauka Augustei – ačiū už raištelius 🙂

Lyg ne Australijoj būtume.

Šioj vietoj daug menininkų nuomojasi studijas, tokia mini bendruomenė, kaip koks užupis ar loftai, bet viskas labai tuščia, sterilu.

Vienintelė apleista pastato dalis uždengta grotom, kad tik kas neužsigautų ar plytos ant galvos neužsimestų.

Lubos!

Tunelis į laisvę.

Menas lange.

Savaitgalį čia būna turgeliai, kavinės pilnos žmonių, kaži, ar čia ką sutiktum vidury savaitės, išskyrus mokinius iš tam pačiam pastate esančios mokyklos, kurie savaitgalį aukštos tvoros apsupti žaidė krepšinį. Dalis turgelio vyko ir viduje, grojo gyva muzika, kažkokia teta dainavo supopuliarinto džiazo klasiką.

Gofrokartoniniai lapai sode.

Laurius, žinoma, nusivijo paukštį.

Šiukšlynėlis ir jo karalius. Na gerai, iš tiesų, čia vaikų ferma (taip vadinasi) ir povas virš komposto dėžių.

O upės vanduo kilo toliau.

Pakeliui namo, ištuštėjusiame rajone arkliai lange.

Miesto žvėrys

Anądien skaičiau vienos vokiečių kilmės australės (jos puslapis čia) įspūdžių, po kelionės į Vokietiją. Kas jai patiko. Ir ko pasiilgo, kuom džiaugėsi grįžusi į Australiją. Visiškai sutampa su mūsų nuomone. Taigi, sąrašas:

• Gyvūnija;
• Labai (ji naudoja žodį super) draugiškos pardavėjos;
• Vietinė biblioteka (mes irgi džiaugiamės naujausiais filmais, muzika ir fantastiškomis knygomis už dyką);
• Vandenynas (o taip!);
• Žvaigždžių stebėjimas (nedidelis gyventojų tankis lemia labai mažą taip vadinamą šviesos taršą);
• Mangai…

Taigi. Mus irgi sužavėjo gyvunija. Nors žinduolių, visokių mielų kailiniuotų padarų rūšių ne tiek daug, bet gi jie laipo medžiais vidury miesto, tiesiog prie namų. Jau pasakojau apie posumus. Čia kita jų rūšis, daug mažesni, mieli padarėliai. Gan drąsūs, ne kartą susitikom akis į akį. Jie itin pamėgo europinius klevus. Žiemą, nukritus lapams šituos mažučius tapo lengviau pastebėt.

Kažkurią pavakarę patraukėm į vieną didesnių miesto parkų įsikūrųsi prie upės, tarp kelių didelių gatvių ar net autostradų. O parke ramuma.

Ir čia gyvena lapės. Skraidančios lapės. Ryžos skraidančios lapės. Visad įsivaizdavauu, kad 1. šikšnosparniai miega pasislėpę uolose, palėpėse, urvuose ar bent tankiuose medžiuose,
2. šikšnosparniai dieną miega ir tik miega, netriukšmauja ir neskraido.
Tai ne. Jie ir paskraido, ir kelia belekokį triukšmą ir snaudžia labai jau atviroje vietoje.

Mes nelikom nepastebėti irgi.

Kitą sykį išėjom paslampinėt po miestą. Netoli miesto centro, prie upės, uosto naujai įkurtas rajonas, visuose giduose kviečia ten užsukt apsipirkinėt ar pavalgyt restoranuose. Šeštadienio popietę ten visiškai tuščia, nieks nedirba, keletas žvejų žvejoja. Tarp jų sutikom ir (nesijuokite) australinį žalčiakaklį. Laurius turi knygą su visais vietiniais paukščiais. Tai džiaugėmės sutikę paskutinį trūkstamą paukštį iš kormoranų ir pan. puslapio. Oplia!

Tądien netikėtai atšilo, megztukas atsidūrė rankinėj, paltas – ant suoliuko, va tau ir žiema!

Paukštis fantastiškai pozavo ir net pakvatojo, to garso giesme vadint nekyla mintis…

Kada paskutinį kartą matėt laukinę pelėdą?
Išėjom pietum kažko nusipirkt į parduotuvę. Darbo tebuvo „normaliai”, o ne per daug, tad turėjom laiko prasieit, patraukėm link pajūrio. Vienoje palmėje dėmesį patraukė triukšmas. Nieko naujo, papūgėlės rėkauja, bet gi pažiūrėjau, kurios. Tada tarp lapų sujudėjo, kažkas didednisir baltas. Ai, kokia nors kakadu… Bet palauk, ne visai balta ir mažesnė. Gal jauniklė? Ir tada tas žvėris atsisuko ir pažiūrėjo tiesiai į mus. Reikėjo matyt kokiu greičiu parėjom namo, pasiėmėm fotoaparatą ir dviračiais numynėm atgal iki paukščio! Tyto alba įtariai sekė mus žvilgsniu.

Truputį į vakarus nuo miesto

Geelong – antras pagal dydį Viktorijos valstijos miestas. Tiesą sakant, labai nedidelis.

3D iš miško.

Viename iš mažų miestukų viename iš pusiasalių. Rozelos baisiai baikštūs paukščiai, dažnai sutinkam, bet gi neprisileidžia.

Gražuolis ibis.

Čia prasideda Melburno įlanka. Gan siauri vartai pro kuriuos laivai plaukia link miesto. Matyti kitas krantas ir kaip ramus įlankos vanduo susiduria su vandenyno bangomis.

Nedideli kalnų miesteliai daugiau mažiau vienodi.

Kreivas trafaretas.

🙂 (Rankų džiovvintuvas)

Lenta ant tualeto sienos byloja, kad (tualetą) atidarė Jo Ekselencija Seras Winston’as Ducan’as, 1940 lapkričio 23d.

Priminė ežerą iš filmų, kažkur Šiaurės Amerikoj ar Kanadoj.

Dar viena graži diena kalvose beieškant paukščių.

Ir ryškūs gražuoliai.

Mažutis žvirbliapaukštis and didelio akmens.

Didesnis paukštis ant to pat akmens.

Ir vėl tas pats akmuo. Jo pavadinimas… Didelis akmuo. Genialu!

Yra toks kelias, į šiaurės vakarus nuo Melburno. Kaskart juo važiuodami skaičiuojam sakalus.

Gražuoliai!

Šiaip australai buvo siaubingai kūrybingi, todėl dabar kiekvienas meistelis, kiekvienas rajonas turi taip pat pavadintas gatves, kiekvienas regionas, kalnynas – tokius pat miestelius. Net mieste, važiuoji tramvajum ir porą kart kerti 3 bažnyčios gatves. Nekalbant apie Viktorijos ar didžiąsias gatves.

Tai tiek pabirų kadrų.