Padarai – Kengūrija

Paukščių skaičiavimas

Vieną ankstyvą savaitgali0 rytą sudalyvavome paukščių skaičiavime. Ne ne, čia nėra kažkoks gudrus terminas. Tiesiogine ta žodžio prasme skaičiavome paukščius. Viskas vyksta gan paprastai. Kiekvieną mėnesį einama tuo pačiu keliu ir surašoma, kiek ir kokios rūšies paukščių buvo pastebėta. Tą dieną suskaičiavom 50 paukščių rūšių. Čia keletas iš suskaičiuotųjų.

Aršusis Vilis (Willie Wagtail).

Vienas iš pagrindinio surašinėtojo draugų – Juodoji gulbė S33. Jau pamiršau, kuri spalva ką reiškia, bet būna balti „žiedai” su juodu užrašu arba juodi su baltu. Vieni reiškia patinus, kiti pateles.

Didysis garnys (Great Egret).

Vienas iš siurprizų – šiūpeliasnapis 🙂 (Australasian Shoveler) – šios teritorijos surašyme užfiksuotas pirmą kartą.

Šias antis palikome skaičiuoti profesionalams. Kai nuotraukos padėtos šalia, tai gal ir įmanoma atskirti, bet kai kanale jų plaukioja dešimtys – atsirinkti kuri yra kuri – ne taip paprasta.

Pilkoji žalsvai mėlynoji (Grey Teal).

Kaštoninė žalsvai mėlynoji (Chestnut Teal).

Bent jau kaštoninį žalsvai mėlynajį patinėlį atskirti nesunku ir mums.

Kas ten? (Pacific black Duck)

Mažasis juodasis kormoranas (Little Black Cormorant).

Šarkinis vieversys (Magpie-lark). Visi Australioj juodai balti padarai yra šarkiniai 🙂

Kaukėtoji pempė (Masked Lapwing).

Triukšmingoji manorina kažko ieško (Noisy Miner).

Smalsioji purpurine vištelė (Purple Swamphen).

Vaivorykštinė loriketa (Rainbow Lorikeet).

Keletas nuotraukų mėgstantiems optinius žaidimus (Nankeen Night Heron).

Keltetas „užeikite” kregždžių (Welcome Swallow).

Ir pabaigai – visada nepatenkintas baltaveidis garnys (White-faced Heron).

Cukrus

Vieną karštą dieną, kai mieste tapo nebeįmanoma būti, išvykom ieškoti atgaivos į kalnus. Tiesa ne į tuos didelius, kur sniego būna, bet vis šiek tiek vėsiau. Mūsų tikslas buvo Daylesford miestelis su gėlu ežeru, kuriame buvo vilties ir išsimaudyti. Ežerą radom. Nors aplink pristatyta ženklų „Nesimaudyti”, bet pamatę, kad vietiniai tų ženklų nepaiso, ir dar gavę palaiminimą iš vietinės kavinės darbuotojų, vis tik pokštelėjom į vandenį. Tiesa, šitas įrašas ne apie tai. Beslankiojant palei ežerą ir dvejojant, ką daryt, išvydome gan linksmą vaizdą – pelkinė vištelė iš kažkur nešėsi cukraus pakelį. Na gerai, pagalvojom, matyt ant žemės rado. Bet nuėjus į kavinę iškart įtartinai pasirodė, kad stiklinės su cukrumi uždengtos popierinėmis stiklinėmis. Pasirodo, paukščiai ne tik kad susirenka cukrų nuo stalo, bet jei randa tuščią indą, jį meta ant žemės ir sudaužo. Matyt taip nepasitenkinimą reiškia. Priklausomybė nuo cukraus, matyt, yra rimta bėda. Kaži, ar būna anoniminių cukroholikų susirinkimai?

Pardalotė

Negaliu prisiminti, ar jau pasakojau apie šitą paukštį ir jo giesmelę. Tai va, gyveno prie mūsų namų Adelaidėj ir kasdien triukšmaudavo 🙂

Miesto žvėrys

Anądien skaičiau vienos vokiečių kilmės australės (jos puslapis čia) įspūdžių, po kelionės į Vokietiją. Kas jai patiko. Ir ko pasiilgo, kuom džiaugėsi grįžusi į Australiją. Visiškai sutampa su mūsų nuomone. Taigi, sąrašas:

• Gyvūnija;
• Labai (ji naudoja žodį super) draugiškos pardavėjos;
• Vietinė biblioteka (mes irgi džiaugiamės naujausiais filmais, muzika ir fantastiškomis knygomis už dyką);
• Vandenynas (o taip!);
• Žvaigždžių stebėjimas (nedidelis gyventojų tankis lemia labai mažą taip vadinamą šviesos taršą);
• Mangai…

Taigi. Mus irgi sužavėjo gyvunija. Nors žinduolių, visokių mielų kailiniuotų padarų rūšių ne tiek daug, bet gi jie laipo medžiais vidury miesto, tiesiog prie namų. Jau pasakojau apie posumus. Čia kita jų rūšis, daug mažesni, mieli padarėliai. Gan drąsūs, ne kartą susitikom akis į akį. Jie itin pamėgo europinius klevus. Žiemą, nukritus lapams šituos mažučius tapo lengviau pastebėt.

Kažkurią pavakarę patraukėm į vieną didesnių miesto parkų įsikūrųsi prie upės, tarp kelių didelių gatvių ar net autostradų. O parke ramuma.

Ir čia gyvena lapės. Skraidančios lapės. Ryžos skraidančios lapės. Visad įsivaizdavauu, kad 1. šikšnosparniai miega pasislėpę uolose, palėpėse, urvuose ar bent tankiuose medžiuose,
2. šikšnosparniai dieną miega ir tik miega, netriukšmauja ir neskraido.
Tai ne. Jie ir paskraido, ir kelia belekokį triukšmą ir snaudžia labai jau atviroje vietoje.

Mes nelikom nepastebėti irgi.

Kitą sykį išėjom paslampinėt po miestą. Netoli miesto centro, prie upės, uosto naujai įkurtas rajonas, visuose giduose kviečia ten užsukt apsipirkinėt ar pavalgyt restoranuose. Šeštadienio popietę ten visiškai tuščia, nieks nedirba, keletas žvejų žvejoja. Tarp jų sutikom ir (nesijuokite) australinį žalčiakaklį. Laurius turi knygą su visais vietiniais paukščiais. Tai džiaugėmės sutikę paskutinį trūkstamą paukštį iš kormoranų ir pan. puslapio. Oplia!

Tądien netikėtai atšilo, megztukas atsidūrė rankinėj, paltas – ant suoliuko, va tau ir žiema!

Paukštis fantastiškai pozavo ir net pakvatojo, to garso giesme vadint nekyla mintis…

Kada paskutinį kartą matėt laukinę pelėdą?
Išėjom pietum kažko nusipirkt į parduotuvę. Darbo tebuvo „normaliai”, o ne per daug, tad turėjom laiko prasieit, patraukėm link pajūrio. Vienoje palmėje dėmesį patraukė triukšmas. Nieko naujo, papūgėlės rėkauja, bet gi pažiūrėjau, kurios. Tada tarp lapų sujudėjo, kažkas didednisir baltas. Ai, kokia nors kakadu… Bet palauk, ne visai balta ir mažesnė. Gal jauniklė? Ir tada tas žvėris atsisuko ir pažiūrėjo tiesiai į mus. Reikėjo matyt kokiu greičiu parėjom namo, pasiėmėm fotoaparatą ir dviračiais numynėm atgal iki paukščio! Tyto alba įtariai sekė mus žvilgsniu.

Truputį į vakarus nuo miesto

Geelong – antras pagal dydį Viktorijos valstijos miestas. Tiesą sakant, labai nedidelis.

3D iš miško.

Viename iš mažų miestukų viename iš pusiasalių. Rozelos baisiai baikštūs paukščiai, dažnai sutinkam, bet gi neprisileidžia.

Gražuolis ibis.

Čia prasideda Melburno įlanka. Gan siauri vartai pro kuriuos laivai plaukia link miesto. Matyti kitas krantas ir kaip ramus įlankos vanduo susiduria su vandenyno bangomis.

Nedideli kalnų miesteliai daugiau mažiau vienodi.

Kreivas trafaretas.

🙂 (Rankų džiovvintuvas)

Lenta ant tualeto sienos byloja, kad (tualetą) atidarė Jo Ekselencija Seras Winston’as Ducan’as, 1940 lapkričio 23d.

Priminė ežerą iš filmų, kažkur Šiaurės Amerikoj ar Kanadoj.

Dar viena graži diena kalvose beieškant paukščių.

Ir ryškūs gražuoliai.

Mažutis žvirbliapaukštis and didelio akmens.

Didesnis paukštis ant to pat akmens.

Ir vėl tas pats akmuo. Jo pavadinimas… Didelis akmuo. Genialu!

Yra toks kelias, į šiaurės vakarus nuo Melburno. Kaskart juo važiuodami skaičiuojam sakalus.

Gražuoliai!

Šiaip australai buvo siaubingai kūrybingi, todėl dabar kiekvienas meistelis, kiekvienas rajonas turi taip pat pavadintas gatves, kiekvienas regionas, kalnynas – tokius pat miestelius. Net mieste, važiuoji tramvajum ir porą kart kerti 3 bažnyčios gatves. Nekalbant apie Viktorijos ar didžiąsias gatves.

Tai tiek pabirų kadrų.