Sidnėjus 1

Taigi. Jei kas prieš kokius septynis metus būtų pasakęs, kad atostogausiu Sidnėjuj, būčiau pamanius, kad kalba eina apie normalų darbą su normaliom atostogom arba ilgų metų taupymą bilietui, bet pagalvot, kad taip va su sena gelda tojota nusibelsim nebuvo nė minties. Taip jau būna. Gyvenimas pilnas netikėtumų.

Anksčiau jau pasakojom, kaip kelionėj mum su oru nesisekė. Taigi, įsiprašėm pas Eglę Sidnėjuj anksčiau. Ir jau pirmą dieną oras patapo fantastiškas.

Testas: ar čia moteris svajingai besiplaikstančiais plaukais ar su šuns galva?

Man Sidnėjuj patiko tai, kad, bent iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas rajonas vis kitoks. Tarkim čia yra senamiestis (!).

Eiliniam europiečiui turbūt labai juokingas, tos dvi trys gatvelės su tūkstantis aštuoni šimtai kažkurių namais ir kur ne kur įterptais naujesniais gremėzdais, nupucintos (geras žodis) baisiai apynuobodės parduotuvės. Australai mėgsta pirkt. Jie apsipirkinėjimą turbūt įtrauktų į laisvalaikio pramogų sąrašą, tai ne būdas įsigyt kažką, ko reikia, o atrakcija, veikla. Taip ko gero daug kur, bet kartais, kai klausiu žmonių, ką ten ar šen veikt, sulaukiu atsakymo – valgyt ir šopintis. Sakau, o ką dar? O daugiau nėr ką, atsako… Nukrypau nuo temos. Taigi, Sidnėjaus senamiestis, the Rocks vadinamas, kadaise buvęs jūreivių, romo ir pigių mergužėlių vieta, dabar nučiustytas turistų numintas rajonėlis. Vietomis informaciniai stendai su rudų tonų sangvinos ar anglies iliustracijom, nedaug besiskiriančiom nuo matytų knygoje „Dingęs Vilnius” Tilto ar Upės gatvių vaizdų, byloja prieš 100 metų čia stovėjusį tokį ar anokį pastatą, vištas lakstančias negrįstom gatvėm (australiškos kietažemės ir grįst turbūt nereik), dabar gi čia – koks garažas.

Bet vistiek malonu pasivaikščiot. Kol neprieini garažo.

Prie pat senamiesčio ir tiltas, kuris nuolat patenka į atvirukus kaip fonas Operos pastatui. Pakankamai įspūdingas statinys. Gal minėjau kadaise, kad teko būt Henri Mallard fotografijos parodoje pasakojančioje apie tilto pastatymą, tai nuotraukos neatsiliko nuo žinomų vaizdų apie Niujorką.

Nuo Operos laiptų. Girdėjom kažkokį skambutį, panašų į mokyklinį. Po kelių minučių paaiškėjo, kad tai priešgaisrinė sirena – sulėkė gaisrinės. Matyt statybininkai, kažką remontuojantys po laiptais ir aplink pakūrė… Kažkas vėl neseniai uvo Sidnėjuj, sakė Opera tebestovi, žodžiu nieko rimto.

Išbarsčiau nuotraukas be tvarkos. Kairėje – the Rocks pakraštys, dešinėje – miestas nuo botanikos sodo.

Kitoje įlankos/upės pusėje – iš pažiūros paprasti namukai, bet sako ten gyvena tik labai rimti žmonės ir kasdien jie gėrisi miesto, tos pačios operos (ne nu, kiek galima?!), tilto, parko, vandens vaizdais…

Nuo tilto. Apie nedidelę salą kiek kairiau juokavom – Alkatrazas. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas panašaus ten ir buvo. Kalėjimas. Bet su puikiais vaizdais.

Kodėl šitas namas užsitarnavo mūsų dėmesį? Jis tarsi iškrito iš visų stiklinių dangoraižių fono. Betoninis netinkuotas. Nuotrauka daryta nuo tilto, tiltu eina siaubingai judri gatvė, kone autostrada. Žodžiu, greitkelis virš galvos ir dauguma langų žiūri kaip tik į tą pusę. Aplink viskas baisiai brangu prabangu, pats centras gi, ir staiga toks daiktas. Gali vakarais romantiškai balkonėlyje džiaugtis vos už kelių dešimčių metrų pralekiančiom fūrom.

Kairėje pastatas turbūt identiškas tokiam Melburne. Reiks dar pasiaiškint kaip čia taip.

Taigi, slampinėjom po miestą. Ir tada tau staiga primean, kad esi Australijoje – tapkių automatas. Su tapkėm vaikšto visi. Su tapkėm vaikščiot yra normalu. Tapkes gali avėt prie suknelių ir prie džinsų. Prie ilgų ir prie šortų. Su tapkėm gali eit į svečius. Į pajūrį. Į miestą. (yra vietų, kur negali eit su tapkėm, tarkim į statybas arba dirbt kokio rimto darbo, bet čia ne apie tai).

Žodis tapkė visgi labai geras. Nenoriu rašyt šlepetė, nes dabar šlepetė asocijuojasi su ponu Šlepete (Mr. Slipper), kuris čia yr toks susikompromitavęs politikas už tam tikrų mergaičių paslaugas susimokėjo mokesčių mokėtojų pinigais, nežinau dėl ko australai labiau stebisi, pačiu faktu ar tuom, kad žmogus gali būt toks nenuovokus, ir darbinę kortelę panaudojo atsiskaityti. O kai kažkieno vardas per radiją skamba per dažnai – pakyri kaip musė dykumoj į akis lendanti.

Tatai turėjo būt nuotrauka apie monorail – vienu bėgiu aukštėliau virš gatvės važiuojantį traukinį. Greita, užima nedaug vietos. Gal tai galėtų būt variantas Vilniuj, o ne tramvajai? 🙂

Dar man Sidnėjuj patiko, kad ten kalvų daug. Gatvės kyla ir leidžiasi. Ir vingiuoja. Ne taip kaip Melburne, kur žemėlapį liniuote braižė.

Todėl visur atsiveria vaizdai, stogai.

Paskui vakare ėmė lynoti, bet taip draugiškai. Ir paroda parke.

Vienratis ir vyras su daug sparnelių.

 

 

Agonija

Vieną dieną vabalai poravosi. Na kaip kitaip galėtumėt paaiškint jų beprotišką aktyvumą? Jie skraidžiojo visur, važiuot su dviračiu pavakare tapo net pavojinga. Kitą dieną jie jau kratė kojas mūsų balkone. Neįsivaizduoju ar skausmingai. Nes rodės lyg vabalai kasdien tik lėtėjo, kaip kokia sena mašina, kol vieną dieną sustojo. Keista, kad kol buvo gyvi nesudomino jokių paukščių. Matyt neskanūs.

  

Sidnėjaus opera

Kai kam pasakydavau, kad važiuojam į Sidnėjų, visi juokais, o kai kurie ir rimtai paminėdavo, kad PRIVALOM nusifotografuoti prie Sidnėjaus operos pastato (sutrumpintai, gal ir neteisingaim, vadinkim tiesiog opera). Nes taip daro visi turistai. Nes dėl ko gi daugiau važiuoji ten jei nenusifotografuoti prie operos. Čia dar rimčiau nei paremt ranka Pizos bokštą ar įsiamžint su Eifelio bokštu fone. Tad mes taip ir padarėm. Pirmą dieną Sidnėjuj atsikėlėm ir nuėjom iki garsiosios operos.

Danų architekto Jørn Utzon kūrinys už kurio projektą autorius gavo 5000 svarų (na šeštame dešimtmetyje skambėjo tai rimčiau) dabar ko gero vienintelis visame pasaulyje atpažįstamas Australijos architektūros objektas. Na kai jum sako: Australija, ką prisimenat? Kengūras, koalas, „Be namų negerai” ir Sidnėjaus operą?

Taigi, vaizdas su kažkokiais darbininkais.

Ir vaizdas su Leica, kažkokiu GPS prietaisu.

Truputi arčiau prie laiptų. Vidurdienio sualė Australijoje sukelia daug keblumų fotografuojant, dangus, pastatai išdega, ant žonių veidų krinta ryškūs ir negražūs šešėliai, visgi opera – visada fotogeniška.

Laurius šoka virš stogų jau iš kitos pusės, nuo vietinio senamiesčio pusės.

Fone esantis tiltas jau irgi tapo Sidnėjaus ikona, bet be operos kaži ar daug kas pasaulyje jį atpažintų?

Nerašau čia visokių faktų apie patį pastatą, kurių galit paskaityt enciklopedijose. http://en.wikipedia.org/wiki/Sydney_Opera_House

Nuo tilto.

Apsiniaukusią dieną nuo kelto.

Kažkuriam kelionių gide rašė, kad nieks neprilygs vaizdui matomam iš kelto. Taigi, papleškinom ir mes. Keltai ten – viešasis transportas. Dar tam gide rašė, kad kažkam pastata priminė vėžliukų poravimąsi ar kažką tokio.

  

Jau pakaks gal?

VIC—>NSW

Turėjom čia tokias atostogas, tad susirinkom šmutkes ir išvažiavom pasitrankyt po Australiją, na gerai, po nedidelį jos gabaliuką.

Visai netoli Viktorijos ir Naujojo pietų Velso valstijų sienos pasukom į mažą miestelį ieškot, kur smeigt palapinę. Kone negyvenamam miestuke mus pasitiko keistas baskervilių šuo, na tikrai toks baisus buvo, o gal tik šiaip pasiutęs, todėl pasukom link jūros, na kokius 10-20km. Per tą laiką… visiškai sutemo ir klaikiai atšalo, teko išsinuomot kamurkę. Tik išjungus šildymą per valandą tapdavo neįmanomai šalta.

Bet rytas atėjo gražus, o su rytu į verandą užsuko ir draugelis. Ką gi, šuniškos atostogos. (Nes daug šunų).

Miestelis, kuriame apsistojom (Malacoota berods) niekuo neišsiskyrė, gal tik kempingų ir kitų poilsiaviečių gausa ir pelikanais.

Na ir delfinais vandenyne.

Tarp pajūrio radinių – ryklys nusuktu sprandu. Šitas kokio metro ilgio.

Tame regione daug įlankų, tiesiog ežerų labirintas. Norėčiau prasiplaukt valtele kokia.

Kairėje – padaras su daug pirštų. Na taip turėjo būt, o jau kas išėjo, tas.

Pasienio šokis.

Ne nu, taip nesąžininga, kiek jau visur važiuojam, einam, o šitų padarų (vombatų) vis nesutinkam!
Dieną praslampinėjom, o temstant beieškant vietos nakvynei nuklydom šunkeliais, nemesk kelio dėl takelio, sako protingi žmonės, mes gi jais nepatikėjom ir paskutines šviesos minutes sėkmingai švaistėm miško žvyrkeliuose vis smarkaiu ir smarkiau krapnojant lietui. Neužilgo stojo tamsa visiška ir liūtis, kuomet net kengūros po tujom susisuka. Nieko naujo, vėl pataikėm keliaut per kažkokią masinę nedarbo šventę, tad nakvynės vietos su stogu visos buvo užimtos Kanberos vaikų ar kažkoki veselintojų, o kas likę rodės ne mūsų kišenei. Bet gi australai nebūtų australai, jei nepadėtų ir pas konkurentus nenusiųstų. Rašydama „konkurentai” turiu omeny ta pačia veikla užsiimančius asmenis, australai juos greičiau laiko kolegomis ir pasidalina klientais. Šitai galioja daugelyje sferų. Tarkim užėjus į kokius „senukus” ir nepasitenkinus jų turimos lipnios juostos pasiūla, jie draugiškai nupaišys žemėlapį, kaip surasti tokį ar anokį lipnios juostos kioską. Viešbučio baro darbuotojas ryte mielai nurodys geriausią miestelio kavinę, nesvarbu, kad kavos ir jie patys turi. Taigi, užsukom į kažkokį kempingą, nieko neradom (reik turėt omeny ir tai, kad velniškai tamsu, pirmadienio vakaras, o tuo pačiu klaikia tamsu ir pliaupia liūtis), tad paskambinom kažkokiu smabučiu ir per rageli atsiliepusi moteriškė paaiškino, kad nėra vietų už mum priimtiną kainą. Nieko nepešus išvažinėjant mus pasivijo ta pati darbuotoja ir pakvietė užeiti. Tuomet ji apskambino aplinkinius kempingus. Nieko. Staiga prisiminė kažkokį gretimam kaime esantį hotelį, sako nieko prabangaus nebus, na bet vis šis tas. Taigi, gavę nuorodas skubėjom ištuštėjusiais keliais. Australijoje hotel’is yra prastesnis už motel’į,, neverčiu pavadinimų, nes jau visai susipainiojau. Taigi, kažkokiam iš pažiūros nykiam ant pagrindinio kelio įsikūrusiam miestukyje (Ulladulla) užėjom į bene vienintelę dar veikiančią užeigą – barą su lošimo automatais. Spalvoti margi kilimai dvelkė senu alumi. Kažkoks darbuotoja su drauge žiūrėjo televizorių ir atrodė nustebęs, kai pareiškėm, kad čia nakvosim. Koridoriai antrame aukšte dvokė dezinfekcinėm priemonėm ir apskritai viskas labai priminė tą polikliniką prie upės Vilniuje, kur dabar kažkoks teismas įsikūręs – truputį apsilupę, aukštos lubos ir didelės senos durys, tas kvapas, kažkoks nenusakomas keistumo  jausmas. Pasirodo, be šios keistos įstaigos dar dirbo ir tailandietiškas restoranėlis tiekiantis maistą nežmoniško didumo porcijomis. Patenkinti radę pastogę nuėjom miegot.

O rytą nustebom. Tiesiai pro langą pamatėm… jūrą. Kas iš vakaro atrodė nykūs šalutinės gatvės kiemai (na buvo juoda juoda) iš tiesų virto įlanka ir vandenynu tolumoje. Nykus miestelis ryte pabudo, pagrindinėj gatvėj pardavinėjo maudymosi kostiumėlius ir banglentes, žmonės gėrė kavą. Tai va taip ir prasidėjo graži diena.

Brokoliai kažkokie.

Taigi, mes kažkada buvom aptikę tokią stebuklingą knygą, kurioje rašo, kur kokį paukštį surast ir katram regione į kurią vietovę lįst, kad ką įdomesnio sutikt. Remdamiesi nurodymais, visai netoli Sidnėjaus pasukom į kalnus, kur mūsų mašina labiausiai susidomėjo šis paukštis. Bijojom po pasivaikščiojimo rast virves nugraužtas.

 

Tolumoje tai vandenynas.

Šie garniai ir vadinami bandos ar gyvulių garniais, mat nuolatos trinasi prie karvių. Tik siaubingai baikštūs, jau tokie jautrūs…

O jau prie pat pat Sidnėjaus būdami nepanorom patekt į podarbinius kamščius, tad nutarėm laiką prastumt kažkokiam botanikos parke, kuris nustebino visokiais padarais.

 

Nesu tikra, kodėl šie paukščiai kovojo, turbūt dėl teritorijos. Iš tiesų dar įdomiau, kad kovėsi jie poromis. Dažniausiai esm pratę matyti dviejų patinų tarpusavio kovą, na bet čia, patys matot.

  

Šitas gražus mėlynas paukštis turi įprotį rinkti mėlynus daiktus ir juos sudėlioti savo statytoje pavėsinėje (kurios, deja, dar neteko aptikti) ir šitaip vilioti panas. Na tarkim:

httpv://www.youtube.com/watch?v=v_BurGW2rPU

Fantastika, ar ne?

O čia tas pats paukštis, tik jaunas ar patelė.