Ilgiausiai nieko nerašėm nes pas mus Reda svečiavosi. Atostogavom, taip sakant.
Vieną pirmų dienų suplanavom leistis nuo kalno dviračiais. Mus paėmė nuo namų, švietė saulė, apsirengėm lengvai. Bet… Ant kalno tvyrojo rūkas, o gal tiksliau būtų sakyti, kad kalnas pats tvyrojo kažkokiame debesyje. Čia vienas iš tų atvejų, kai rodos lyja iš apačios, šono, žodžiu, šlapia.
Pasidžiaugėm rūko vaizdais, nekasdien tokių būna Adelaidėj (nė karto dar neteko matyt).
Štai visi trys baisiai žavūs, pasiruošę.
Žavinga panorama.
O iš tiesų čia turėtų būt toks maždaug vaizdas.
Pamaivos su šalmais ir pirštinėm.
Riedam žemyn. Mint nereik, tik spaust stabdį.
Patsai geriausias/gražiausias rūko vaizdas.
Didelis ir triukšmingas paukštis – Geltonuodegė juodoji kakadu (angl. Yellow-tailed Black-Cockatoo, lot. Calyptorhynchus funereus), kurios vis nesiseka normaliai „pagauti”. Tai labai aukštai, tai per miglą…
Dalis kelio ėjo asfaltu…
…dalis oranžiniais takeliais.
Stabtelėjom Cleland’o parke parodyt Redai vietinių. Suraskit kengūrą čia.
Raudonantakis kikilis/amadina (angl. Red-browed Finch, lot. Neochmia temporalis).
Kokios pėdos, kokios pėdos! (Laukys, angl. Eurasian Coot, lot. Fulica atra).
Kairėje Geltonkuodė kakadu (angl. Sulphur-crested Cockatoo, lot. Cacatua galerita). Dešinėje valabė (angl. Wallaby).
