Juodoji pelkė visai ne juoda

Čia toliau istorija vyko tą pačią dieną, kai mašiniukai mum kelią pastojo.
Mūsiškė puikiai pritapo prie senų Jaguar’ų, o mes patraukėm į pelkę.  Prieš tai užsiregistravę žurnale, kad išėjom (matyt dienos pabaigoj jie skaičiuoja nuskendusius, gyvačių suvalgytus).

Net po liūčių sezono, čia sausa, nei Laurius nei vilkas (tas kurs pozuoja tarp afrikietiškų (!) augalų) kojų nesušlapo.

Erelis kažkoksai.

Medinė (kirtis ant e) kregždė (Tree martin).

Labas kregždė. Sveiki atvykę kregždė (Čia taip vadinasi – Welcome swallow).

Pati pelkė, ale ne juoda visai.

Gėlės ir vynuogynai aplink pelkę.

Diena klaikiai vėjuota pasitaikė, paukščių sutikt nesitikėjom. Registruojantis moteriškė perspėjo dėl gyvačių. Tokią šiltą dieną jos lenda į šviesą nosies pasidegint. Bet iš tikro viskas buvo gražu ir visai nebaisu. Dar lankstinuke perspėjo einant natūraliu „tiltu” per pelkę būt atsargiems, į raistą nenudardėti, tikėjomės siauro praėjimo, o ten kone vieškelis, sausa aplink.

Štai taip Australijoje atrodo istorinis geležinkelio tiltas. Kurį laiką laukėm traukinio. Girdėjom atvažiuojantį. Po 10 min supratom, kad tai tik vėjas pušyse.

Beveik lietuviškas šilelis, tik spygliai pušų 3 kartus ilgesni. Ir stulpas vidury niekur.

Susimąstęs vilkas tarp  senų mašinų.

Keisti augalėliai. Ypač tie kutosai.

Susiradė seną staliuką nutarėm papiknikaut, aplankė mus vabalas.

Tobula ramybė vynynėj su šokoladiniu pyragu, mažais paukštukais ir diedukais vairuojančiais senas mašinas. „Tai ar sutikot gyvačių?” – paklausė mūsų kai grįžom.

Vilis vizgina uodegą.

Čia piknikavom, ant to kelio tolumoj matavom ūgį, už tvoros stebėjom lamas.

Lamos ar alpakos – dar neskiriu.

O po pietų patraukėm toliau. Į pajūrį.

Deep Creek krūmavaikšta

Įėjimas į šį nacionalinį parką mokamas, reik užpildyt popierėlį ir sudėjus į voką su pinigais įmest į dėžutę. Ten pat susimoka ir stovyklautojai. Taigi, sustojom susitvarkyt visų šių reikalų, ir mus beveik ėmė atakuot ši liepsnelė (Scarlet Robin).

Pasistatę mašiną sutikom nuostabiųjų karietaičių porą (Superb Fairy Wren). Patinėlis visas ryškus.

Ir kukli jo žmonelė. Šokinėjo abu kaip prisukami paukščiukai.

Australijoj pasivaikščiojimai po gamtą, nesvarbu ar palei upę, mišku ar kalvose, vadinami bushwalking. Pažodžiui būtų galima versti – krūmavaikšta. Taigi, čioje vietoje buvo 100% krūmavaikšta. Mūsų stebuklingoje knygutėje šio tako nuotraukos tiesiog pakerėjo. Kengūros ant skardžio krašto. Tad greit apžiūrėję Talisker kasyklas atlėkėm čia. Ilgiausią kelio atkarpą ėjom siaurų takeliu apsuptu neperžengiamais tankiais krūmynais. Kurių aukštis kaip tik toks, kad nieko nematai aplink. Paskui takas ėmė leistis, tad kai kur atsiverdavo toliai.

Krūmai ir slėniai. O saulė sparčiai leidosi. Takas statėjo, akmenų daugėjo, po kojom žiūrėt reikėjo, Laurius nežiūrėjo, visas nusibrozdinęs grįžo.

Toli toli apačioje matėm vandenyną. Kur skardis su kengūrom? O kadangi diena pasitaikė vėjuota – trūko… paukščių.

Vietoj kengūros.

Visgi keliukas leidosi iki pat jūros. Liko visai netoli, tik gabalas kelio per krūmynus, vėlgi lyguma, kur nieko nesimato, tas apžvelgėm nuo kalnelio ir apsisukom. Nes saulė leidosi staigiai. O žemyn kopėm valandą.

Keletas žiedų pakely. Kopėm neatsisukdami aukštyn.

Krūmai, kol dar kažką matai.

 

Spėjom iki tamsos grįžt iki savo Toyotos. Naktiniai drugeliai dieną slėpėsi tualete. O tualetai čia, kaip minėjau tvarkingi. Net jei vidury niekur. Visada yra tualetinio popieriaus ir vandens – visur būna rezervuaras lietaus vandens.

Atgal važiavom jau saulei nusileidus. Čia temsta staigiai. Kaip kas būtų lempą išjungęs. Prie kažkokios balos mačiau kengūras. Neilgai trukus viena tokių peršokavo kelią. Paskui dar viena. Ir zuikis. Ekstremaliai linksmi 10 km žvyrkeliu temstant.

Morialta

Kiekvieną sykį noriu pradėt rašyt sakiniu „O šį savaitgalį…” Kiek galima? Taigi. Vasarą nelabai teko matyt drugelių (išgaruoja tikriausiai), bet dabar jų pilna.

O šį savaitgalį patraukėm į Morialta parką. Ne visi parkai yra toli. Takai į šį prasideda praktiškai mieste.

O tai, kad arti – nereiškia, kad nieko gero. Na, tik žmonių daugiau. Bet, kadangi pakankamai statu – dalis atsisako lipt. O tie kurie nori pasportuot kažkodėl renkasi kelią į Mount Lofty. Taip kad ėjom pasiklausydami paukščių.

Kur akmuo minkštesnis buvo, ten susiformavo tarpekliai, kur kietesnis ir upė negalėjo prasigraut – ten kriokliai krenta iš aukštai. Parke gali pasirinkt visai nedidelę trasą, asfaltuotą, tinkančią visai mažiems vaikams ar žmonėms su vežimėliais, ilgesnį taką ratu palei krioklius, o jei turi laiko, jei dar netemsta, praėjęs pusę, gali nusukt dar toliau. O jei turi be galo daug laiko ir palapinę gali eit ir eit, nes šis takas įeina į ilgą, virš 1000km ilgio kelią per Pietų Australiją.

Tam „balkonėlyje” buvome. Ir kitapus tarpeklio.

Tuo keliuku ėjom. O oloj kartais gyvena pelėdos.

Miestas iš aukštai. Gaila, tikrųjų spalvų nesimato, apsiniaukęs dangus – violetinis, žemė – oranžinė, pavasario medžiai – žali žali.

Kaip iš LEGO sudėliotos uolienos.

Prie krašto nėjau, aukščio kiek bijau.

Šitos gėlytės kvepėjo kaip pamišę. Eini taku – kažkas kvepia, žiūri – trys žiedeliai. Skruzdėlė gigantė buvo pasiruošus nukąsti pirštą.

Sienų laipiotojai. Laurius turėjo progą prisimint kopimą.

Kriokliukas (teka atbulai tik nuotraukoje. Nors viskas aukštyn kojom – vanduo visgi krinta žemyn).

Būtų įdomu pamatyt tą patį upelį kokį sausio mėnesį (sausį būna sausa).

Smaližius medvalgys medlaižys (New Holland Honeyeater).

Apačioje matyti tas takas pritaikytas visiem kas negali ar tiesiog tingi lipt aukštai. Ir ten viskas žalia žalia.

Kaip gi be paukščių. Pilkasis vėduokliauodegis (chi chi) (Grey fantail). O jau kaip šnekėjo visi, ypač kai toks aidas.

 

Geltoni.

Upelis kairėje nuo tiltelio.

Ir dešinėje.

 

Upė Onkaparinga

Dar vienas savaitgalis – dar vienas pasivaikščiojimas po gamtą. Turim tokią knygutę su 40 geriausių Pietų Australijos trumpų pažintinių takų. Vadinami trumpais, nes čia yra ir tokių ilgų, kur tiesiog eini eini eini…  Šį sykį nuvažiavom prie Onkaparingos upės. Neblogas pavadinimas. Vieta ne itin populiari, kelyje sutikom žveją ir paklydusių dėdžių gaują. Bet kaip malonu – eini kloniais ir slėniais, tylu, ramu, niekas žvėrių nebaido.

Nei mažų kukulinių paukštukų.

Nei kengūrų didelių. Nors šita toli toli buvo, kitapus slėnio, nelengva net pastebėt.

Laurius net aiktelėjo iš nuostabos už kampo sutikęs šitą gražuolę pilna sterble. Laukinė kengūra! Ir šitaip arti.

Labai nesibaidė, kol Laurius ant šakelės sėlindamas neužlipo.

Tiesą sakant, šiuo atveju, rašant, turėjau išrinkt iš nuotraukų vieną, bet vis atidėliojau, kol užsimiršus sukėliau daugiau, na ką padarysi. Labai juokingos priekinės letenos, ji jas laikė visai atpailaidavus, tabalavo letenos.

Laurius imituoja augimą.

Tas pats augals, tik iš arti. Ir bitės medų neša.

Luka ant beveik skardžio. Prie upės nenusileidom, ne tuo keliu ėjom. Tai kitą sykį.

Onkaparinga, o sraunioji!

Jaunas juodaveidis gegutinis strazdas. Na, pavadinimai tiesiog tobuli.

Pasivaikščioję pasukom aplinkeliu link jūros. Vynuogynų sakalėlis (Australian Kestrel).

Išdidus paukštis auką sudorojęs sotus ir laimingas, pilvą apsidrėbęs.

Pirmyn atgal banguoja ten, kur Onkaparinga įteka jūron.

Upės šlaitai.

Nusėsti paukščių.

Ir Australijai būdingos spalvos – oranžinės uolos ir mėlynas dangus.

Pajūry kojos klimpo į šlapią smėlį, matyt dėl potvynio. Lėtai pėdindami nužvelgėm būrelį kirų. Tarp jų kažkas bėgiojo. Tas kažkas – labai mažas ir greitas ir net ne vienas, o keli.

Raudonkepuris Sėjikas (Red-Capped Plover) su bakenbardais. Paplūdimyje sušio ieško.

Pastaruoju metu mus persekioja hyperaktyvūs paukščiai. Ar mes juos persekiojam?

O Kapišonuotasis Sėjikas (Hooded Plover) dar vikriau spruko šalin.

Laurius demonstruoja jo judesį.

Paukščio subinė

Atsiprašau už tokį pavadinimą, bet…

Paukščiai visada pozuoja…

… kol neišsitrauki fotoaparato.

Tada jie iškart atsuka subines.

Lyg susitarę.

Paniškai bėga iš kadro.

Atrodo, kai kurie sutverti rodyti uodegas.

O jei ne uodegas – tai tobulai slepiasi už ko tik gali.

Na gi!

O jei apeini iš kitos pusės, tiesiog demonstratyviai nusisuka.