Pasivaikščiojimas iki parduotuvės

Ėjau vieną popietę iki parduotuvės ir nutariau apsukt ratuką per rajoną, nufotografuot keletą Art Deco pastatų, kažkada žadėtų Giedrei, juolab, kad rudenėja, saulė žemiau ir šviesa minkštėja, nes na vasarą kažką dieną nufotografuot tai gaidys…

 

Baseinas, spa ir kitas gėris. Seniau čia buvo kurortas, tad jie aptverdavo gabaliuką jūros, tai ir buvo vietinės maudyklos.

 

 

Kaip seniau čia buvo.

 

 

Australai turi pomėgį griaut pasidėvėjusius pastatus, net jei jie turi išliekamąją vertę, bet šitam namukui šiaip ne taip pavyko to išvengt.

 

Dar keletas pastatų žiūrinčių į jūrą.

 

Apie šitą galit pasiskaityt čia.

 

Viena rimčiausių profesijų Australijoje yra plytelių susidėvėjimo tikrintojas – tai žmogus, kuris, kai nieks nemato ateina ir sudeda kryžiukus ant įskilusių plytelių.

 

Taigi, darbo diena prie jūros. Pilna žmonių besidžiaugiančių bobų vasara.

F-1

Kovo vidury Melburne vyksta didžiulė sporto šventė – pirmasis Formulės 1 sezono etapas. Net ir nesidomintys auto sportu tą žino, nes jau kelias dienas prieš lenktynes visas miestas gaudžia nuo įvairiausių lenktyninių automobilių variklių garso. Pora rytų kažkas sumanė 7:30 ryte pasitreniruot… Vienaip ar kitaip, ta proga, kad gyvenam trasos kaimynystėj, tai nusprendėm nueit į lenktynes, pažiūrėt, kas tai per žvėrys F-1.


Lenktynių proga savaitei keistose vietose atsidaro nematytos parduotuvės.


Trasos prieigose bazuojasi malūnsparniai. Daug malūnsparnių. Tiek vienoj vietoj turbūt tik oro uoste pamatysi.


Formulės lenktynės tik viena iš visos šventės dalių. Tai greičiau automobilių festivalis, kuriame galima pamatyti visokio grožio. Kas čia, tai nelabai supratom 🙂


Kairėje – automobilis skirtas garbingam lenktynininko apvežimui aplink trasą. Dešinėje – aparatas.


Turėtų būti įspūdinga pamatyti tokių vilkstinę iš uosto ar iš kur tas mašinas veža.


Taigi, ilgos mašinos.


Visur aplink slankioja keisti padarai, kažkas bando groti.


Kažkas iš Speed Racer laikų.


Gal ir nieko toks būtų.


Įdomu, ar šitas pats iš Pietų Australijos atvažiavo.


Štai tokioj gražioj vietoj yra trasa.


Prieš lenktynes pasirodė Australijos kariuomenės oro pajėgos. Iš pradžių truputis klasikos ir akrobatikos.


Paskui ir kažkas modernaus – F/A-18. Triukšmo nemažo buvo.


Vienas pagrindinių renginio remėju Quantas irgi turi ką parodyt.


Pagaliau lenktynės prasidėjo, tik ne visi jų jau sulaukė.


Kas kaip geba, tas taip žiūri.


Modernusis jaunimas irgi žiūri 🙂


Visaip būna…


Šiaip, jei esi paprastas mirtingasis ir įsigyji pigiausius bilietus, tai kova už gerą reginį laukia tikrai nemenka.


F-1 ekspertas.


Po kelių ratų suvoki, kad nieko nebesupranti, kas vyksta. Vieną akimirką Šumacheris trečias, kitą jo jau visai nėra… Tad galiausiai susirandi ekraną, pasiimi alaus ir išsidrėbi kur ant pievutės. Ne veltui sako žmonės, kad F-1 geriausia žiūrėt per televizorių. Bet vistiek kartą gyvenime vertėjo nueiti ir pamatyti tą greitį ir išgirsti tą šimtų arklių garsą.


Vargšai paukščiai…


Pasibaigus lenktynėms, staiga visa minia suplūsta į trasą ir kažkur bėga. Bėgom ir mes 🙂


Štai ir prizininkai – Džensonas, Sebastijanas ir Liujisas. Deja, Markas Vėberis (australas) tik ketvirtas.


Čia tie, kur nenorėjo žiūrėt į savo dievukus per stiklą.


Nedidelė spūstis.


Kažkam čia nepavyko suvaldyti savo bolido. Deja, visos nuolaužos jau surinktos trasos personalo ir smalsių gerbėjų.


Po lenktynių dar buvo progos išvysti, tai ką iki šiol irgi tik per televizorių tekdavo matyt. Veikėjai, kurie motociklą naudoja ne tik iš taško A į tašką B nusigauti…


Buvo daug ugnies ir fejerverkų.


Kas kaip moka, taip važiuoja.


Čia kaip jie patys pavadino – tricktionary – triukų žodynas suprask. Tik nelabai aš pamenu kaip ten kas vadinas. Bet tikrai buvo įspūdingų. Deja, kai turėjo prasidėti pats smagumas – laisvoji programa, kur jau rodo visi, kas ką moka geriausia, pakilo vėjas ir buvo nuspręsta toliau pasirodymo netęsti. Suprantamas jų susirūpinimas. Juk kai motociklas skrenda sau, motociklininkas sau ir dar daro kokį salto ar kažką panašaus, tai menkiausias netikslumas gali baigtis prastai.

Kengūrų sala

Milijoną metų nieko čia nerašėm, nes šiuo metu mama atvažiavus, džiaugsmas pabūti kartu, negi kiurksosi prie blog’o. Na gerai, truputį 🙂

Kai atvykom į Adelaidę, klausinėjom vietinių, ką pamatyt. Dauguma rekomendavo Kengūrų salą.

Taigi keliamės keltu.

Kažkokia Australijos Skandinavija.

Temo staigiai, o tiek ženklai tiek šalikelės pilnos suvažinėtų kengūrų neviliojo lėkt greit.

Nemesk kelio dėl takelio arba kirsk kampą žvyrkeliu (raudonu).

Stovyklavietėje buvom vieninteliai. Tai kada čia sezonas? Keliai tušti, aplink tik kengūros… Naktį baisus vėjas nedavė miegot, palapinė šnarėjo, toks erzinantis garsas, lyg krūva turistų kuistųsi kuprinėse ir kažko ieškotų šnarančiuose celofaniniuose maišeliuose. Atsikėlėm –  visur pilna pilko smėlio. Ant daiktų, nosyje, plaukuose, net akyse.

Bet dar niekur nemačiau tokio žvaigždėto dangaus kaip šitą naktį!

Visai netoli aplankėm ežerą.

Per Lauriaus gimtadienį užėjom į paštą. O ten – žiūronai už pusę kainos. Žiūrėjom žiūrėjom… ir dabar va pro tuos žiūronus žiūrim į paukščius ar laivus jūroje.

Ko nori?

Prie ežero slampinėjo paukštukai.

Garsusis Ruonių paplūdimys (čia toks pavadinimas).

Pusvalandį sėdėjom su gide ir stebėjom jūrų liūtus iš arti.

Jūrų liūtai žiemą ieškodami šiltos užuovėjos nukeliauja iki kopų, kartais ir iki lankytojų centro. Prižiūrėtoja skundėsi, kaip kartą vienas tingus dručkis užblokavo tualeto duris.
– Labai nepatogu buvo – sako.

Nuotraukoje kairėje – banginio skeletas.

Garsaus paplūdimio (geros bangos kartais) garsi parduotuvėlė („Lonely planet” rekomenduoja žuvies burgerius). Paplūdimyje nesutikom nė vieno žmogaus. Parduotuvėlėn užsuko keletas, visgi prie kelio ir degalinė yra.

Krabus pavogė. Baisus dalykas.

Pasirinkom kažkokį pažintinį kelią, ėjom uolom, kur tik po kojom težiūri iki jūros. O ten gražu.

O maudytis būtų baisu.

Nepraleidžiam progos papozuoti.

Kitą dieną aplankėm vieną garsesnių vietų saloje. Atrodo lyg čia S. Dali būtų prasisukęs.

Ne, žmonės, mes neišprotėjom, čia modernus menas!

Kailiniuotieji Naujosios Zelandijos ruoniai turškiasi.

Arba miega.

Čia gauruotieji Zelandijos ruoniai gulinėjo pavėsyje.

Užsukom į mažą miestuką -nė gyvos dvasios! Žaidimų aikštelės liūtai.

Taigi, miestukas.

Pelikanai mandri.

Ryk, žuvėdra, ryk!

Žydraakiai kormoranai.

Kelto belaukdamas Laurius „sumedžiojo” didžiulį kirą. Tiek tos salos.
Dabar gyvenam Melburne, bet apie tai – kitą kartą.