Eilinį savaitgalį trynėmės aplink Melburną. Šisyk prie įlankos žiočių ar kaip tą dalyką pavadint. Žodžiu, tarp dviejų iškyšulių – nedideli jūros vartai į įlanką. Šiandien turiu problemų su pavadinimais, kita vertus -tai jau nieko naujo, tad negaliu įvardinti Melburno įlankos pavadinimo. Nors galėčiau bandyt teisintis, kad taip iš dalies yra ir dar dėl to, kad australai viską mėgsta žymėt skirtingai. Kaip kad pažintiniuose keliuose – parko gide takas pavadintas tarkim paparčių keliu, atvykus į vietą žemėlapyje stende jis jau tampa džiunglių taku ar bevarde jo dalimi, vėlgi einant tuo taku mediniai ženklai mini dar kitokius pavadinimus, kol eini tiesiai – ženklų teigiančiu, kad tu teisingam kelyje -netrūksta. O va sankryžose – atspėk pats. Man atrodo, kad apie tai jau pasakojau. Na, bet kokiu atveju – ne apie tai čia.
Taigi. Patsai Mornington pusiasalio galas, point Nepean vadinamas. Atvirukas. O pačiam gale – tvirtovė. Neįtikėtna, bet taip ir neturiu pačios tvirtovės, bunkerių nuotraukos. Nelabai įspūdinga. Kol neįžengi vidun. Tunelių labirintai primenantys kažkelintą fortą prie Kauno ir panašius panašaus laikotarpio statinius – tarkim Klaipėdos jūrų muziejų. Tik jokių prižiūrėtojų, būdingų muziejams niekur nematyti. Kur ne kur padėlioti eksponatai, kitur rodo dokumentinius filmus, bet šiaip gan tuščia.
Žavingas plakatas apie karo laikų profesijas.
Tuo tarpu visi metaliniai įrenginiai lauke – siaubingai surūdiję. Prei jūros akiniai greit pasidengia riebios druskos sluoksniu, tad visai nenuostabu tokie rūdys net ir sąlyginai sausame regione.
Truputis istorijos, kuri tikrai nustebino. Pasirodo pirmoji Pirmojo pasaulinio karo raketa buvo paleista… būtent iš čia. Iš paties pabūklo (kaip tą raketų leidyklę pavadinti?) nelikę beveik nieko (rūdys).
Karų laiko žargonas.
Vienintelė nuotrauka iš tunelių, kuriuose karštą dieną tvyrojo maloni gaiva. Ir nė kiek nepadrąsinantis ženklas.
