Vieną karštą vasaros dieną nulėkėm į Weribee apylinkes, susiradom taką ir išėjom. Kelias labai smagiai įvairus, nuo miškų ir lygumų iki…
Perėjų palei upelį uolomis.
Po gero pasivaikščiojimo tikrai norėjosi išsimaudyti upelyje.
Chebrikė.
Kategorija: Parkai, takai ir kitos vietovės
Miškai
Šį sykį apie miškus. Kai kurios nuotraukos tokio senumo, kad imu abejot ar nebūsiu įkėlus anksčiau, bet keliu ir atsikrautau visiem laikam. Nes reik pasidaryt vietos naujiem nuotykiam, ir folderis „sukelt į blogą” priekaištingai vis žiūri nesukeltų nuotraukų, nepapasakotų istorijų akutėm.
Australiškos dinozaurų laikų džiunglės. Tie papartmedžiai paauga metrą per 100 metų.
Kažkada pasakojom kaip kažkada ėjom paukščio lyro ieškot. Čia. Tai dar pora nuotraukų iš tų miškų.
Ir paties paukščio giesmelę pavyko įrašyt:
httpv://www.youtube.com/watch?v=CC21uuIrUQk&feature=youtu.be
O čia kiek kitoks miškas, pušynai kaip Lietuvoj. Ieškojom grybų, bet niekšai lenkai išrinko.
Čia vėlgi iš Dandenongs kalvų prie miesto.
Turbūt nuodinga uogytė.
Australijoj irgi būna ruduo.
Tik jis ištinka atvežtinius medžius, australiškiems tai nė motais.
Čios paskutinės 3 foto ne iš miškų, o pelkių irgi netoli Melburno – nuo kalno pakeliui matyti miestas.
Taigi, krabai, kurie pasislepia prisiartinus.
Ir raudona žemė. Tiek.
Visos upės teka į alaus muziejų
Taigi, kažkas kadaise skundėsi, kad mažai čia ką berašom, tai va vis keliu keliu, kone porą metų kauptus įspūdžius.
Pernai buvo palėkę iki tokio kaimo Ečiuka vadinamo (Echuca). Apylinkėse pasiplaukiojom kanalais upeliais.
Nukepiau tada kojas ant saulės belekaip. Išsitepiau kremu, bet nelabai atsakingai 😀
Raganosis vienaragis.
Upės čia tokios keistai neskaidriai rudos. Laimė – be krokodilų.
Kaip man patinka šita karvių veislė – kaukolinės.
Užsukom į alaus skardinių muziejų skambiu pavadinimu „Didydis alaus skladukas” (teisinga būtų vadint sandėliu, bet skladukas, smagiau skamba šiuo atveju). Atkreipkit dėmesį į valstijų apibūdinimus ant numerių. Kažkada Viktorijos valstija buvo vadinama sodų valstija, bet atėjo baisi sausra, tai dabar beliko „place to be” (vieta būti)…
Žodžių ir (kūno dalių) žaismas.
Kairėje – kažkoks agregatas, žemės ūkio padargas itin estetišku logotipu.
Dešinėje – sena spintelė padekupažinta iškarpa iš žurnalo. Jei kas norit pasigamint tokį besisūpuojantį paukštį – rašykit, atsiųsiu didesnę nuotrauką.
Taigi, alaus sandėliukas, vieno žmogaus kolekcija. Šeimininkas primygtinai reikalavo mus nufotografuoti. Be alaus skardinių dar buvo daug visokių senienų.
Žmogus dalyvauja visokiose alaus skardinių rinkėjų konferencijose ir renka ne pavienes, o kolekcijomis. Būta ir su žvėrim ir su miestais ir dar kitokių. Toks charizmatiškas barzdyla šeimininkas, pripasakojo visokių istorijų, linksmino visus lankytojus. Jei skardinę pirkdavo – alų išgerdavo. Jei mainydavosi, o mainydavosi tuščiomis – alų irgi išgerdavo. Taip išeina, sako, kad tiek kiek skardinių lentynose, tiek ir alaus pats išgėriau… Ir kiekvieno daikto istoriją pamena. Jei norėtumėt pasimainyt ar šiaip nusiųst skardinę – patartina pradurt dugne skylę ir alų pro ją išpilt, nesugadinant viršaus.
Ypatingai smagios japoniškos skardinukės.
Bet geriausi eksponatai – kolekcija su merginom. Pagal madas galima atspėti dešimtmetį. Man ypač patik jų aprašymai. Penny at noon. Pat so lonely. (Penė po pietų. Pat tokia vieniša).
Galų gale atėjo metas, kuomet visi pradėjo kalbėt apie lyčių lygybę ir kad reik skardinių, kurias pirktų moterys. Deja, kažkodėl jų puošt žavingais vyrukais nieks nepanoro, tuom ir baigėsi skardinių su damom gamyba…
Viena iš 6 rečiausių skardinių. Šeimininkas leido viską fotografuot ir sakė siųst turistus pas jį.
Galiausiai – Echuca. Miestelis, kuriame filmuotas serialas „Visos upės teka”. Aš tokio nrs tu ką nepamenu, bet sako savo laiku buvo labai populiarus. Gal prisiminsit kas:
httpv://www.youtube.com/watch?v=vjVIh7mdg6c
KAžkaip visai nenufotografavom laivelių, kurie būtent seriale ir plaukiojo. Tik keletą istorinių namukų. Tai tiek šiandieną, labanakt.
Wilsons Promontory
Neišverčiau pavadinimo, nes noriu apie jį papasakot. Kai tik atvažiavom į Melburną ir klausdavom, ką pamatyt, dažnai išgirsdavom šį pavadinimą. Nieko nesakantį. Ypač australai – sumaldavo kažką, maždaug susiprask. Ir tris kart perklausus jie nepakartodavo lėčiau ar aiškiau 😀
Bet galų gale paaiškėjo, ką jie turėjo omeny, o nuvažiavus – ir kodėl taip siūlė ten apsilankyt.
Snusmumrikai.
Wilsons Prom. – laukinės gamtos pussiasalis su kempingu pačiam gale. Bet visa kita žmogaus daug nepaliesta. Na nepaisaint takų takelių.
Per visokias šventes ir šiais vasarą ten sunku rast vietos, bet mes dažniausiai ten nulekiam vienai dienai ir tų žmonių ne tike daug sutinkam. Kartais man Australija ima atrodyt pernelyg vienoda, visur tie eukaliptų miškai, vasarą nesuteikiantys pavėsio, žiemą – užuovėjos, išdegę brūzgynai ir žolė ir žydras vandenynas. Kartais reik sau primint, kad taip nėra, kad net prie pat Melburno, net vienoj vietovėj gana gausi vaizdų įvairovė. Ir kitu metu atvažiavus viskas vėl kitaip. Čia nuotraukos iš apniukusios ir saulėtos dienų, vis kitaip.
Iki čia potvynio vanduo ar audrų bangos pasiekia.
Cypsintis paplūdimiukas. Nes einant smėliu jis ne gurgžda, bet cypsi. Saulėtą dieną net su saulės akiniais ir skrybėle reik prisimerkt, tokio baltumo. Kitas paplūdimys kažkodėl vadinamas Viskio įlanka 🙂
Ženklai nelabai įkvepiantys ropštis ant uolų.
Žodžiu, vaizdeliai.
Bet labiausiai šią vietą pamėgom dėl gyvūnijos. Čia vežam visus savo svečius australiškų padarų parodyt. Emu. Žiū, kokie sparneliai!
Vombatas. Juos rasti pasiseka irgi dažnai, gal tik kartą nesutikom, bet tada buvo daug turistų, tai matyt nusibodo ir žvėreliai pasislėpė.
Spalvos!
Ir bangos!
Kengūros čia trinasi nuolat ir gana prisileidžia arti.
Čia matyt turėjo būt paukštis, bet nuskrido.
Taip labai smagu, eini eini, žiūri – pora ausų kyšo.
Tarabulga
Dar vienas rinkinys senų nuotraukų, kažkur kalėdinio laikotarpio. Tarabulga – didelis nacionalinis parkas į Šiaurės Rytus nuo Melburno. Šias vietoves išvaikščiojo vienas toks lenkas Strzeleckis, o jam padėjo draugelis vietinis vardu Tarra. Tad jo vardu ir pavadino (bulga vietinių kalba reiškia kalną).
Ženklai perspėja kelio pradžioje. Asfaltą pakeičia žvyras, dvi juostos tampa viena, posūkiai išsivingiuoja kas kelis metrus ir taip riedant staiga pasitinka ženklas – greitis apribojamas iki 60km/h. Ką gi, iki tol matyt buvo galima 80km/h su vėjeliu lėkt. Kur gi ne. Vilkomės 40km/h ir kai priešpriešais išniro kita mašina visi stabdė, metėsi į šoną ir buvo baisu. Turbūt tai nė kiek neprilygsta keliams Kinijos glūdumoj ar kokioj Peru ar toj pačioj Graikijoj, bet pagal australiškus standartus – neįtikėtina. Ir smagu.
Slėnyje tarp kalnų, forma primenančiame kokį amfiteatrą (apie tai vėliau) kempingas su šuniuku ir…
…mini kavine kitoj gatvės pusėj.
Pasivaikščiojimai po kalvas. Visad būna gražu. Bet nėr ką rašyt, na sąmanos, paparčiai…
Kempingo įkūrėjai turėjo ypatingą aistrą ženklams, vien tualetus puošė keletas jų.
Tarp daugelio informacinių, pvz. apie tai kaip taupyt vandenį, išjungt šviesas ar išmest šiukšles šis buvo įstabiausias. (Vertimas: Gal galėtumėte paaiškinti savo vaikams, kodėl mes nemetame tualetinio popieriaus rulonėlių į unitazus ir nebandome jų nuleist.) Įdomu, kiek kartu tai turėjo nutikt, kad šitaip neapsikentė ir ženklą pakabino…
Kempingas ir kitos apylinkės. Tiksliau Dešinėje – kalnai iš išorės. O kairėj – jų viduje slėnis. Tas amfiteatras, kur sakiau. Ką gi, paryčiais pragydo visi įmanomi paukščiai visuose šlaituose. Akustika fantastiška! Reik prisimint, kad žodžiai giedojimas ar čiulbėjimas dažnai nelabai tinka australiškų paukščių skleidžiamiems garsams apibūdinti. Tiksliau būtų kleketavimas, kudakavimas, o jei visai tiksliai – rėkimas iš visų jėgų lyg kas būtų uodegą primynęs.
Fantastiška architektūrinė tipografija jei taip galima pavadint.
Keista matyt miestukus pasipuošusius Kalėdoms vidury vasaros.
Kitoj stovyklavietėj susitikom draugus vidur miško. Laurius ėjo pasikuist į mašiną ir net atšoko sutikęs ir šį draugą. Jis kurį laiką suko ratus aplink stovyklavietę, kol galiausiai išsinešdino. Koks liežuvis! Kokios letenos, lyg su pirštine!
Mitchell’ų šeimynai – visas miestelis taip pavadintas.
Rugiuose prie bedugnės. Na tarp kažkokių laukinių avižų. Prie bedugnės.
Visiem pasakojam neįtikėtiną istoriją, kaip šioj stovyklavietėj, 300km nuo Melburno netyčia sutikom pažįstamą. Kokia tikimybė, sutikt kažką pažįstamo iš 4mln. gyventojų miesto kažkur gan tolokai nuo miesto, o ne kokiam populiariam kempinge. Ir dar negana to, kad aplink buvo gal 3 stovyklavietės.
Pasistatėm ant šlaito viršaus it kokie individualistai, toli nuo visų, bet nelabai toli tualeto 😀
Upė, kurioj maudėmės.
Nauji draugai atėjo patikrinti.
Echidna puikioji.
Nerealiai raudoni sakai, ypač įstabiai atrodo, kai jų prilaša ant žemės, atrodo lyg raudonos uogos sutraiškytos ar kokio keisto padaro kraujas, labai ryšku ir blizga.