Morialta

Kiekvieną sykį noriu pradėt rašyt sakiniu „O šį savaitgalį…” Kiek galima? Taigi. Vasarą nelabai teko matyt drugelių (išgaruoja tikriausiai), bet dabar jų pilna.

O šį savaitgalį patraukėm į Morialta parką. Ne visi parkai yra toli. Takai į šį prasideda praktiškai mieste.

O tai, kad arti – nereiškia, kad nieko gero. Na, tik žmonių daugiau. Bet, kadangi pakankamai statu – dalis atsisako lipt. O tie kurie nori pasportuot kažkodėl renkasi kelią į Mount Lofty. Taip kad ėjom pasiklausydami paukščių.

Kur akmuo minkštesnis buvo, ten susiformavo tarpekliai, kur kietesnis ir upė negalėjo prasigraut – ten kriokliai krenta iš aukštai. Parke gali pasirinkt visai nedidelę trasą, asfaltuotą, tinkančią visai mažiems vaikams ar žmonėms su vežimėliais, ilgesnį taką ratu palei krioklius, o jei turi laiko, jei dar netemsta, praėjęs pusę, gali nusukt dar toliau. O jei turi be galo daug laiko ir palapinę gali eit ir eit, nes šis takas įeina į ilgą, virš 1000km ilgio kelią per Pietų Australiją.

Tam „balkonėlyje” buvome. Ir kitapus tarpeklio.

Tuo keliuku ėjom. O oloj kartais gyvena pelėdos.

Miestas iš aukštai. Gaila, tikrųjų spalvų nesimato, apsiniaukęs dangus – violetinis, žemė – oranžinė, pavasario medžiai – žali žali.

Kaip iš LEGO sudėliotos uolienos.

Prie krašto nėjau, aukščio kiek bijau.

Šitos gėlytės kvepėjo kaip pamišę. Eini taku – kažkas kvepia, žiūri – trys žiedeliai. Skruzdėlė gigantė buvo pasiruošus nukąsti pirštą.

Sienų laipiotojai. Laurius turėjo progą prisimint kopimą.

Kriokliukas (teka atbulai tik nuotraukoje. Nors viskas aukštyn kojom – vanduo visgi krinta žemyn).

Būtų įdomu pamatyt tą patį upelį kokį sausio mėnesį (sausį būna sausa).

Smaližius medvalgys medlaižys (New Holland Honeyeater).

Apačioje matyti tas takas pritaikytas visiem kas negali ar tiesiog tingi lipt aukštai. Ir ten viskas žalia žalia.

Kaip gi be paukščių. Pilkasis vėduokliauodegis (chi chi) (Grey fantail). O jau kaip šnekėjo visi, ypač kai toks aidas.

 

Geltoni.

Upelis kairėje nuo tiltelio.

Ir dešinėje.

 

Upė Onkaparinga

Dar vienas savaitgalis – dar vienas pasivaikščiojimas po gamtą. Turim tokią knygutę su 40 geriausių Pietų Australijos trumpų pažintinių takų. Vadinami trumpais, nes čia yra ir tokių ilgų, kur tiesiog eini eini eini…  Šį sykį nuvažiavom prie Onkaparingos upės. Neblogas pavadinimas. Vieta ne itin populiari, kelyje sutikom žveją ir paklydusių dėdžių gaują. Bet kaip malonu – eini kloniais ir slėniais, tylu, ramu, niekas žvėrių nebaido.

Nei mažų kukulinių paukštukų.

Nei kengūrų didelių. Nors šita toli toli buvo, kitapus slėnio, nelengva net pastebėt.

Laurius net aiktelėjo iš nuostabos už kampo sutikęs šitą gražuolę pilna sterble. Laukinė kengūra! Ir šitaip arti.

Labai nesibaidė, kol Laurius ant šakelės sėlindamas neužlipo.

Tiesą sakant, šiuo atveju, rašant, turėjau išrinkt iš nuotraukų vieną, bet vis atidėliojau, kol užsimiršus sukėliau daugiau, na ką padarysi. Labai juokingos priekinės letenos, ji jas laikė visai atpailaidavus, tabalavo letenos.

Laurius imituoja augimą.

Tas pats augals, tik iš arti. Ir bitės medų neša.

Luka ant beveik skardžio. Prie upės nenusileidom, ne tuo keliu ėjom. Tai kitą sykį.

Onkaparinga, o sraunioji!

Jaunas juodaveidis gegutinis strazdas. Na, pavadinimai tiesiog tobuli.

Pasivaikščioję pasukom aplinkeliu link jūros. Vynuogynų sakalėlis (Australian Kestrel).

Išdidus paukštis auką sudorojęs sotus ir laimingas, pilvą apsidrėbęs.

Pirmyn atgal banguoja ten, kur Onkaparinga įteka jūron.

Upės šlaitai.

Nusėsti paukščių.

Ir Australijai būdingos spalvos – oranžinės uolos ir mėlynas dangus.

Pajūry kojos klimpo į šlapią smėlį, matyt dėl potvynio. Lėtai pėdindami nužvelgėm būrelį kirų. Tarp jų kažkas bėgiojo. Tas kažkas – labai mažas ir greitas ir net ne vienas, o keli.

Raudonkepuris Sėjikas (Red-Capped Plover) su bakenbardais. Paplūdimyje sušio ieško.

Pastaruoju metu mus persekioja hyperaktyvūs paukščiai. Ar mes juos persekiojam?

O Kapišonuotasis Sėjikas (Hooded Plover) dar vikriau spruko šalin.

Laurius demonstruoja jo judesį.