Žyma: birds

Violetinė

Dovanų gavau vilnietišką maišoką, tai ta proga išėjom pasimaivyt ir nufotografuot jo mieste. Kairėje – pagrindinė Melburno stotis. Pastatas dažniausiai atsiduriantis ant atvirukų. Dar ant atvirukų atsiduria kažkoks meno centro bokštas-antena, Melbunro paronama, kartais mažos gatvelės išpaišytom sienom. Dešinėje – Vilnius, nes Prada taip neoriginalu 😀 Na čia tokia mintis turėjo būt. Net ta gatvė su visom tom gučėm pradom ir pan. dvigubai nuobodesnė už kitas. Liūdniau – tik bankų kvartalas. Net prie visokių makdonaldų įdomiau – ten bent visokių įdomių personažų pilna 🙂

Visam mieste pristatinėta dramblių skulptūrėlių.

Vos spėjau nufotografuot. Tada prisistatė kažkoks vaikas ir nulupo šitą mažą fugūrėlę. Na ji buvo priklijuota, bet…

Lyg tyčia tą dieną persekiojo violetiniai ir panašiai objektai. Mianas, tarkim.

Kitas maišokas irgi pakliufo į fotosesiją. Šį karta kliuvo Gučiui. Kukutis valdo!

Laurius prie svajonių trobos. Sakė sėdėtų terasėlėj su katinu ant kelių ir šildytųsi ant saulės.

Prie violetinės tematikos.

 

Truputį į vakarus nuo miesto

Geelong – antras pagal dydį Viktorijos valstijos miestas. Tiesą sakant, labai nedidelis.

3D iš miško.

Viename iš mažų miestukų viename iš pusiasalių. Rozelos baisiai baikštūs paukščiai, dažnai sutinkam, bet gi neprisileidžia.

Gražuolis ibis.

Čia prasideda Melburno įlanka. Gan siauri vartai pro kuriuos laivai plaukia link miesto. Matyti kitas krantas ir kaip ramus įlankos vanduo susiduria su vandenyno bangomis.

Nedideli kalnų miesteliai daugiau mažiau vienodi.

Kreivas trafaretas.

🙂 (Rankų džiovvintuvas)

Lenta ant tualeto sienos byloja, kad (tualetą) atidarė Jo Ekselencija Seras Winston’as Ducan’as, 1940 lapkričio 23d.

Priminė ežerą iš filmų, kažkur Šiaurės Amerikoj ar Kanadoj.

Dar viena graži diena kalvose beieškant paukščių.

Ir ryškūs gražuoliai.

Mažutis žvirbliapaukštis and didelio akmens.

Didesnis paukštis ant to pat akmens.

Ir vėl tas pats akmuo. Jo pavadinimas… Didelis akmuo. Genialu!

Yra toks kelias, į šiaurės vakarus nuo Melburno. Kaskart juo važiuodami skaičiuojam sakalus.

Gražuoliai!

Šiaip australai buvo siaubingai kūrybingi, todėl dabar kiekvienas meistelis, kiekvienas rajonas turi taip pat pavadintas gatves, kiekvienas regionas, kalnynas – tokius pat miestelius. Net mieste, važiuoji tramvajum ir porą kart kerti 3 bažnyčios gatves. Nekalbant apie Viktorijos ar didžiąsias gatves.

Tai tiek pabirų kadrų.

Mūsų Adelaidė

Vienos paskutinių nuotraukų iš Adelaidės. Dabar, gyvendami Melburne matom, kaip visgi ten buvo ramu.

Rytinė saulė kieme.

Vaivorykštė mūsų kieme.

Jie uždarė gatvę savaitgaliui, kad visi galėtų džiaugtis pėsčiųjų alėja ir sėdėti kavinėse lauke, bet kažkaip adelaidiečiai to nesuprato ir neįvertino, sako, geriau kai mašinos važinėja, nes kitaip nieks neateina į kavines…

Nemokamas kinas miesto centre penktadienį – beveik nėr žmonių…

Kažkoks turgus va tokiose erdvėse.

Mūsų augintiniai.

Juodoji pelkė visai ne juoda

Čia toliau istorija vyko tą pačią dieną, kai mašiniukai mum kelią pastojo.
Mūsiškė puikiai pritapo prie senų Jaguar’ų, o mes patraukėm į pelkę.  Prieš tai užsiregistravę žurnale, kad išėjom (matyt dienos pabaigoj jie skaičiuoja nuskendusius, gyvačių suvalgytus).

Net po liūčių sezono, čia sausa, nei Laurius nei vilkas (tas kurs pozuoja tarp afrikietiškų (!) augalų) kojų nesušlapo.

Erelis kažkoksai.

Medinė (kirtis ant e) kregždė (Tree martin).

Labas kregždė. Sveiki atvykę kregždė (Čia taip vadinasi – Welcome swallow).

Pati pelkė, ale ne juoda visai.

Gėlės ir vynuogynai aplink pelkę.

Diena klaikiai vėjuota pasitaikė, paukščių sutikt nesitikėjom. Registruojantis moteriškė perspėjo dėl gyvačių. Tokią šiltą dieną jos lenda į šviesą nosies pasidegint. Bet iš tikro viskas buvo gražu ir visai nebaisu. Dar lankstinuke perspėjo einant natūraliu „tiltu” per pelkę būt atsargiems, į raistą nenudardėti, tikėjomės siauro praėjimo, o ten kone vieškelis, sausa aplink.

Štai taip Australijoje atrodo istorinis geležinkelio tiltas. Kurį laiką laukėm traukinio. Girdėjom atvažiuojantį. Po 10 min supratom, kad tai tik vėjas pušyse.

Beveik lietuviškas šilelis, tik spygliai pušų 3 kartus ilgesni. Ir stulpas vidury niekur.

Susimąstęs vilkas tarp  senų mašinų.

Keisti augalėliai. Ypač tie kutosai.

Susiradė seną staliuką nutarėm papiknikaut, aplankė mus vabalas.

Tobula ramybė vynynėj su šokoladiniu pyragu, mažais paukštukais ir diedukais vairuojančiais senas mašinas. „Tai ar sutikot gyvačių?” – paklausė mūsų kai grįžom.

Vilis vizgina uodegą.

Čia piknikavom, ant to kelio tolumoj matavom ūgį, už tvoros stebėjom lamas.

Lamos ar alpakos – dar neskiriu.

O po pietų patraukėm toliau. Į pajūrį.