Taigi, kažkas kadaise skundėsi, kad mažai čia ką berašom, tai va vis keliu keliu, kone porą metų kauptus įspūdžius.
Pernai buvo palėkę iki tokio kaimo Ečiuka vadinamo (Echuca). Apylinkėse pasiplaukiojom kanalais upeliais.
Nukepiau tada kojas ant saulės belekaip. Išsitepiau kremu, bet nelabai atsakingai 😀
Raganosis vienaragis.
Upės čia tokios keistai neskaidriai rudos. Laimė – be krokodilų.
Kaip man patinka šita karvių veislė – kaukolinės.
Užsukom į alaus skardinių muziejų skambiu pavadinimu „Didydis alaus skladukas” (teisinga būtų vadint sandėliu, bet skladukas, smagiau skamba šiuo atveju). Atkreipkit dėmesį į valstijų apibūdinimus ant numerių. Kažkada Viktorijos valstija buvo vadinama sodų valstija, bet atėjo baisi sausra, tai dabar beliko „place to be” (vieta būti)…
Žodžių ir (kūno dalių) žaismas.
Kairėje – kažkoks agregatas, žemės ūkio padargas itin estetišku logotipu.
Dešinėje – sena spintelė padekupažinta iškarpa iš žurnalo. Jei kas norit pasigamint tokį besisūpuojantį paukštį – rašykit, atsiųsiu didesnę nuotrauką.
Taigi, alaus sandėliukas, vieno žmogaus kolekcija. Šeimininkas primygtinai reikalavo mus nufotografuoti. Be alaus skardinių dar buvo daug visokių senienų.
Žmogus dalyvauja visokiose alaus skardinių rinkėjų konferencijose ir renka ne pavienes, o kolekcijomis. Būta ir su žvėrim ir su miestais ir dar kitokių. Toks charizmatiškas barzdyla šeimininkas, pripasakojo visokių istorijų, linksmino visus lankytojus. Jei skardinę pirkdavo – alų išgerdavo. Jei mainydavosi, o mainydavosi tuščiomis – alų irgi išgerdavo. Taip išeina, sako, kad tiek kiek skardinių lentynose, tiek ir alaus pats išgėriau… Ir kiekvieno daikto istoriją pamena. Jei norėtumėt pasimainyt ar šiaip nusiųst skardinę – patartina pradurt dugne skylę ir alų pro ją išpilt, nesugadinant viršaus.
Ypatingai smagios japoniškos skardinukės.
Bet geriausi eksponatai – kolekcija su merginom. Pagal madas galima atspėti dešimtmetį. Man ypač patik jų aprašymai. Penny at noon. Pat so lonely. (Penė po pietų. Pat tokia vieniša).
Galų gale atėjo metas, kuomet visi pradėjo kalbėt apie lyčių lygybę ir kad reik skardinių, kurias pirktų moterys. Deja, kažkodėl jų puošt žavingais vyrukais nieks nepanoro, tuom ir baigėsi skardinių su damom gamyba…
Viena iš 6 rečiausių skardinių. Šeimininkas leido viską fotografuot ir sakė siųst turistus pas jį.
Galiausiai – Echuca. Miestelis, kuriame filmuotas serialas „Visos upės teka”. Aš tokio nrs tu ką nepamenu, bet sako savo laiku buvo labai populiarus. Gal prisiminsit kas:
httpv://www.youtube.com/watch?v=vjVIh7mdg6c
KAžkaip visai nenufotografavom laivelių, kurie būtent seriale ir plaukiojo. Tik keletą istorinių namukų. Tai tiek šiandieną, labanakt.
