Un koala, dos koalas, tres koalas…

Sekmadieniui pasirinkom kitą netoliese esantį parką. Belair’o nacionalinis parkas – seniausias Pietų Australijoje. Sako, kad tai buvo sanatorija pavargusiems tarnybiniams arkliukams.

Pasirinkom ilgiausią maršrutą, kurio pradžioj mus pasitiko piktos manorinos ir kiti paukščiai.

Kylant į viršų sutikom visai nedaug žmonių. Praėjom aidų tunelį. Tokios vietos kažkodėl sukelia klaustrofobišką jausmą.

Paukštokas. Pilkasis vėduokliauodegis (gal kas ornitologų pažįstat?).

Vietomis takas buvo status akmenuotas, vietomis švelniai leidosi nuo kalno. Viršuje aptikom krioklį! Jei tik taip galima pavadinti tą visai nekriokiančią, greičiau kapsinčią, srovelę.

Po liūčių žolė čia sužaliavo.

O dabar apie tai, ką Belair’e aptikom. Idant tai nacionalinis parkas, manom, kad kažkas ryte jas atnešė ir tvarkingai į medžius sudėliojo.

Pirma koala nekreipė į mus dėmesio.

Antra atrodė pavargus po vakar.

Trečia – pernelyg užsiėmus savo reikalais.

Ketvirtoji kabėjo įsispraudus tarp šakų. Mums prisiartinus nužvelgė abejingu žvilgsniu ir toliau snaudė.

Ko norit?

Penktoji. Ką jos vakar veikė?

Bene žvaliausia – šeštoji mūsų sutikta koala. Gaivus kalnų vėjas plaikstė jos plaukus… t.y. ausis.

Septintoji. Nieko naujo.
Iš čia ir posakis: Tingiu kaip koala.

Warrawong’o nacionalinis parkas

Savaitgalį buvom Warrawong’o nacionaliniam parke, kur ančiasnapiai gyvena. Be to, parkas nepadoriai arti – tik 20 min. mašina, tad teko aplankyti.

Nors oficialiai Australijoj vis dar žiema, bet mum, europiečiams, viskas labiau primena pavasarį. Visur žydi gėlės – baltos, …

…mėlynos…

…ir geltonos.

Žydi ne tik gėlės, bet ir medžiai.

Nors kai kuriems medžiams vis dar ruduo ir jie kažkokius kosminius vaisius brandina.

Bet ką čia apie medžius, reikia ančiasnapio ieškot.

Bandėm ieškoti miške…

…ir pelkėj kažkokioj. Bet deja… Tad teko džiaugtis ne tokiais paslaptingais gyviais.

Radom piktą pelkinę vištelę, kuri reikalavo maisto ir šnypštė ant mūsų. Taip pat buvo ir besikasančių kengūrų.

Besiganančių kengūrų.

Ir tinginčių kengūrų.

Dar buvo volabių.

Ir šiaip visokių įdomių santykių tarp gyvūnų. Ir, žinoma, paukščių visokių.

Raudonantakis kikilis (red-browed finch) – ne ornitologas aš ir ne vertėjas, bet tarkim 🙂

Raudonpakarūklinis paukštis (Red wattlebird) – dar geresnis vertimas turbūt, bet net vikipedijoj nėra vertimų 🙂 Vienaip ar kitaip, šitas paukštis turi pakarūklus, kažką panašaus, kaip višta pagurklyje, tai taip ir vadinas.

Gal tai buvo ančiasnapis?

Pikčiurnos

O kartais mes sutinkam piktų paukščių.

Jie pešasi. Puola taikias rozelas.

Apkakoja.

Arba tiesiog atrodo piktai.

Velniškas žvilgsnis.

Ir kukabara nesišypso.

 

 

– Kas tau nepatinka, a?

Paukščiai žiemą

Australijoje žiema, bet dauguma paukščių net nemano niekur migruoti. Čia viskas atvirkščiai – žiemą jie peri ir užsiima kitais savo reikalais.


Šarkų kvartetas traukia giesmę.


Apsauginiai kritiškai viską įvertina…


…ir aiškiai išreikškia savo nuomonę apie nesumokėjusius už bilietus žiūrovus.


Manorina apsimeta žveju ir kažką bando iškrapštyti iš vandens.


O pažvejojusi skuba sukti lizdą.


Ne, čia ne sniegas ir ne ledas 🙂


Ta proga reikia išsiturkšti ir išsidžiovinti.


Žiemą Australijoje žydi medžiai, kurie pritraukia paukščius, apsimetančius bitėmis.


Dreves tai visas reikia patikrinti, maža kas jose gero gali būt.


Numetę lapus medžiai leidžia pamatyti žaliuosius slapukus.


Vakarais jie visi susirenka į vieną medį aptarti dienos nuotykių.


Karveliai, kaip visada – nepraleidžia progos pasimeilinti. Čia praktiškai mūsų augintiniai – atskrenda kasdien, patikrinti ar jau saulėgrąžos savo vietoj.


Kukabara irgi kartais aplanko mūsų kiemą. Tada kiti paukščiai sukelia paniką, bando ją išvyti, bet kukabarą tik juokas ima iš jų pasatangų.


Mažasis Vilis, nors ir atrodo nekaltai, bet kai reikia, sugeba šalin nuvyti ir didesnius už save priešus.


Jaunas karvelis kažko nepatenkintas.


Vištelei tai tik palesiot rūpi.