Įėjimas į šį nacionalinį parką mokamas, reik užpildyt popierėlį ir sudėjus į voką su pinigais įmest į dėžutę. Ten pat susimoka ir stovyklautojai. Taigi, sustojom susitvarkyt visų šių reikalų, ir mus beveik ėmė atakuot ši liepsnelė (Scarlet Robin).
Pasistatę mašiną sutikom nuostabiųjų karietaičių porą (Superb Fairy Wren). Patinėlis visas ryškus.
Ir kukli jo žmonelė. Šokinėjo abu kaip prisukami paukščiukai.
Australijoj pasivaikščiojimai po gamtą, nesvarbu ar palei upę, mišku ar kalvose, vadinami bushwalking. Pažodžiui būtų galima versti – krūmavaikšta. Taigi, čioje vietoje buvo 100% krūmavaikšta. Mūsų stebuklingoje knygutėje šio tako nuotraukos tiesiog pakerėjo. Kengūros ant skardžio krašto. Tad greit apžiūrėję Talisker kasyklas atlėkėm čia. Ilgiausią kelio atkarpą ėjom siaurų takeliu apsuptu neperžengiamais tankiais krūmynais. Kurių aukštis kaip tik toks, kad nieko nematai aplink. Paskui takas ėmė leistis, tad kai kur atsiverdavo toliai.
Krūmai ir slėniai. O saulė sparčiai leidosi. Takas statėjo, akmenų daugėjo, po kojom žiūrėt reikėjo, Laurius nežiūrėjo, visas nusibrozdinęs grįžo.
Toli toli apačioje matėm vandenyną. Kur skardis su kengūrom? O kadangi diena pasitaikė vėjuota – trūko… paukščių.
Vietoj kengūros.
Visgi keliukas leidosi iki pat jūros. Liko visai netoli, tik gabalas kelio per krūmynus, vėlgi lyguma, kur nieko nesimato, tas apžvelgėm nuo kalnelio ir apsisukom. Nes saulė leidosi staigiai. O žemyn kopėm valandą.
Keletas žiedų pakely. Kopėm neatsisukdami aukštyn.
Krūmai, kol dar kažką matai.
Spėjom iki tamsos grįžt iki savo Toyotos. Naktiniai drugeliai dieną slėpėsi tualete. O tualetai čia, kaip minėjau tvarkingi. Net jei vidury niekur. Visada yra tualetinio popieriaus ir vandens – visur būna rezervuaras lietaus vandens.
Atgal važiavom jau saulei nusileidus. Čia temsta staigiai. Kaip kas būtų lempą išjungęs. Prie kažkokios balos mačiau kengūras. Neilgai trukus viena tokių peršokavo kelią. Paskui dar viena. Ir zuikis. Ekstremaliai linksmi 10 km žvyrkeliu temstant.
