Naracoorte vėl

Pastaruoju metu mum žiauriai sekasi kempingauti… Apskritai, Australijoj arba šalta arba karšta, normaliai nelabai ir būna. Taigi, tą naktį lijo ir dar be to tapo klaikiai šalta, tad apsistojom vietiniam viešbutuke Naracoorte kaime. Tam, kur nuotraukoj antram plane. Kai su Reda važiavom, čia pat buvom sustoję kavos. Tai va virš to bariuko ir lošimo automatų įsikūręs ir hotelis. Australijoj vis kitaip – hotel yra pigiau ir prasčiau už motel.

Sunku ryte buvo patikėt šiuo ženklu, bet visgi čia jau pietų Australija ir toliau nuo kranto, tad vasarą būna tikrai karšta.

(Užrašas ženkle: Vaikai ir gyvūnai miršta karštose mašinose).

Bet vieta buvo verta nakvynės ir ilgenio apsilankymo. Aplankėm dieną pelkes Bool lagoon. Nuotraukoj – garniai medžioja.

Sutikom pažįstamų ir ne visai paukščių ir žvėrių. Pelkėse dar per šalta, tad nebuvo uodų, o paukščiai, varlės, žiogai ir velniai žino kas kėlė beprotišką triukšmą, bet labai smagų.

Rapsai!

Dabar viskas žaliuoja, tad kalvelės priminė Windows darbastalį ar kaip ten jis t.y. desktop’ą.

O čia australiškos šarkinės žąsys medyje. Čia įprasta prie juodai baltai margintų paukščių pavadinimo pridėt žodį šarkinis. Šarkinė žąsis, šarkinis vieversys (čia tas paukštukas su problemom, dažnai stebim kaip jis atakuoja tamsintus langus ir kitokiu atspindinčius paviršius. Prie sankryžos netoliese kaip tik toks gyvena, tad užsidegus raudnai šviesai, jis prisistato ir pyksta savo atspindžio mašinų languose.).

O žąsys gan baikščios, bet gai stebėt i būdelės. Jos gagena ir loja.

Taigi, sveiki atvykę į Pietų Australiją! Kaimenlio prekybos centre gali nusipirkt visko, ko reikia alaus gamybai.

Vakare ėjom į ekskursiją po šikšnosparnių olas, tačiau, kai pasirodė patys padarėliai , buvo jau per tamsu fotografuoti.

 

Miglos

Pabudom naktį, prireikė taip sakant. Išlendam lauk, lauke šlapia šlapia, pažeme rūkas, iki kelių, ne, dar daugiau, cikados žiogai vis dar rėkia, kažkas rūke klykia, pilnatis šviečia, galėtum kone knygą skaityt, toli toli žąsys loja, lyg žmonės kalbėtų, tik žmonių aplink nėra, o žolė šlapia, kojinių sušlapt nesinori, tad išėjom basikom, traukėm fotoaparatą ir medžiojom rūką ir žvaigždes, o kojos pamėlo nuo šalčio, tiesą sakant, tik spėju, kad pamėlo, tamsu gi buvo ir šiaip mėnesienoj viskas mėlyna, o paskui taip gerai miegojosi, kol ryte šarkos neužgiedojo.

Pilnaties naktis, pusė 5.

Šitos pašvaistės plika akim nematėm, gal kieno aurą aparatas užfiksavo ar kokia pelkių sielą, o gal lėtai čia rytas sliūkino.

O paskui atėjo rytas, gaiviai vėsus ir šlapias, uodų pilna veranda palapinės, bet uodai nekando, visgi dar per šalta, gurkšnojom arbatą…

…ant pasaulio krašto.

Tose pelkėse visą naktį kažkas rėkė klykė, vištos, garniai ir visi kiti ir varlės imitavo motorines valtis.

O kol bagažinėj ieškojau pusryčių, o Laurius rinko palapinės kuoliukus per tris minutes, greičiau už mus, rūkas susirinko daiktus ir iškeliavo per pievas…

Pusryčiam buvo sūrelis iš reklamos, kurią dar vaikystėj per kabelinę rodydavo.

 

Melburnas. Žalia.

Šios kelios nuotraukos darytos vasarą Melburno botanikos sode.

Prie šio prūdo visur pristatyta įspėjamųjų ženklų apie tai, kad tas žalias daiktas, nors ir atrodo kaip žolė, iš tikro yra vanduo su jo paviršiuj plūduriuojančiu kažkokiu vandeniniu paparčiu. Taip taip. Ta košė – papartis.

Paukščiai plauko po papartį. Žiauriai keista.

Grifka. 

Pelėda.

Laurius prie stalo su kregždėm fone.

Mūsų rajone yra daržas, kur gali ateit pasikapstyt. Ar jau rašiau apie šitą? Ir dar gali pristatyt skulptūrų ir kitų vėjų.

Dar žiemą viskas sužaliavo. Laaaabai. Beveik šitaip.

Truputį į vakarus nuo miesto

Geelong – antras pagal dydį Viktorijos valstijos miestas. Tiesą sakant, labai nedidelis.

3D iš miško.

Viename iš mažų miestukų viename iš pusiasalių. Rozelos baisiai baikštūs paukščiai, dažnai sutinkam, bet gi neprisileidžia.

Gražuolis ibis.

Čia prasideda Melburno įlanka. Gan siauri vartai pro kuriuos laivai plaukia link miesto. Matyti kitas krantas ir kaip ramus įlankos vanduo susiduria su vandenyno bangomis.

Nedideli kalnų miesteliai daugiau mažiau vienodi.

Kreivas trafaretas.

🙂 (Rankų džiovvintuvas)

Lenta ant tualeto sienos byloja, kad (tualetą) atidarė Jo Ekselencija Seras Winston’as Ducan’as, 1940 lapkričio 23d.

Priminė ežerą iš filmų, kažkur Šiaurės Amerikoj ar Kanadoj.

Dar viena graži diena kalvose beieškant paukščių.

Ir ryškūs gražuoliai.

Mažutis žvirbliapaukštis and didelio akmens.

Didesnis paukštis ant to pat akmens.

Ir vėl tas pats akmuo. Jo pavadinimas… Didelis akmuo. Genialu!

Yra toks kelias, į šiaurės vakarus nuo Melburno. Kaskart juo važiuodami skaičiuojam sakalus.

Gražuoliai!

Šiaip australai buvo siaubingai kūrybingi, todėl dabar kiekvienas meistelis, kiekvienas rajonas turi taip pat pavadintas gatves, kiekvienas regionas, kalnynas – tokius pat miestelius. Net mieste, važiuoji tramvajum ir porą kart kerti 3 bažnyčios gatves. Nekalbant apie Viktorijos ar didžiąsias gatves.

Tai tiek pabirų kadrų.

Grampians

Išties apleidom šitą rašymą, o gi nepasakojom apie Grampians kalnyną ar kaip tai pavadint. Buvom ten dar rudenį.

Išvažiuojant gamta gero nežadėjo, lijo.

Saulė trumpam išlindo tik vakarėjant.

Man rods, tądien ir nuėjom miegot, anksti gi temo. Kalnuose gan vėsu. Australai apsikutuloję savo termosiniai rūbais nemato vargo. Lietuviai senu papročiu guli ir niūniuoja: Saulele motinėle, patekėk patekėk. Deja, termo rūbeliai už šamaniškus burtus veikia geriau.

O kitą rytą ankstybę atsikėlę patraukėm pasivaikščiot.

Kažkas maudėsi. Ženklas – iš ten pat.

Tikiuosi Jurga už šią nuotrauką nesupyks – negaliu neįdėt, kokios mes čia žavingai durnos ar atvirkščiai 🙂

Jurgos mėlynas bliuzonas paviliojo paukštuką, kone ant kojų lipo.

Po pasivaikščiojimo kalnais sėdom kirst sumuštinių pusryčiam su arbata. Kažkas pylė arbatą, kažkas pjovė sūrį, o kažkas užsižiopsojo. Žodžiu visi užsiėmę. Staiga pasigirsta urzgimas, atsisuku ir matau prieš save sparnus. Pirma mintis – blyn, paukštis į arbatą įkrito! Po sekundės susivokiau, kad Kukabara atėmė sūrio gabalą. Rankoj teliko pusė jo.

Taip ir praleidom dieną. Aukštyn žemyn.

Trys pušait… stagarėliai. 

Fototurizmas – 2 val lipi, o tada lauki eilėj, kad nusifotografuotum 😀

Kaip tik kairėj matom merginą virš bedugnės beropojančią. Na gerai, ten ne bedugnė, bet laaabai aukštai vistiek. Va tai tiek paveiksliukų šiandien.