Bunkeriai ir tvirtovės

Eilinį savaitgalį trynėmės aplink Melburną. Šisyk prie įlankos žiočių ar kaip tą dalyką pavadint. Žodžiu, tarp dviejų iškyšulių – nedideli jūros vartai į įlanką. Šiandien turiu problemų su pavadinimais, kita vertus -tai jau nieko naujo, tad negaliu įvardinti Melburno įlankos pavadinimo. Nors galėčiau bandyt teisintis, kad taip iš dalies yra ir dar dėl to, kad australai viską mėgsta žymėt skirtingai. Kaip kad pažintiniuose keliuose – parko gide takas pavadintas tarkim paparčių keliu, atvykus į vietą žemėlapyje stende jis jau tampa džiunglių taku ar bevarde jo dalimi, vėlgi einant tuo taku mediniai ženklai mini dar kitokius pavadinimus, kol eini tiesiai – ženklų teigiančiu, kad tu teisingam kelyje -netrūksta. O va sankryžose – atspėk pats. Man atrodo, kad apie tai jau pasakojau. Na, bet kokiu atveju – ne apie tai čia.

Taigi. Patsai Mornington pusiasalio galas, point Nepean vadinamas. Atvirukas. O pačiam gale – tvirtovė. Neįtikėtna, bet taip ir neturiu pačios tvirtovės, bunkerių nuotraukos. Nelabai įspūdinga. Kol neįžengi vidun. Tunelių labirintai primenantys kažkelintą fortą prie Kauno ir panašius panašaus laikotarpio statinius – tarkim Klaipėdos jūrų muziejų. Tik jokių prižiūrėtojų, būdingų muziejams niekur nematyti. Kur ne kur padėlioti eksponatai, kitur rodo dokumentinius filmus, bet šiaip gan tuščia.

Žavingas plakatas apie karo laikų profesijas.

Tuo tarpu visi metaliniai įrenginiai lauke – siaubingai surūdiję. Prei jūros akiniai greit pasidengia riebios druskos sluoksniu, tad visai nenuostabu tokie rūdys net ir sąlyginai sausame regione.

Truputis istorijos, kuri tikrai nustebino. Pasirodo pirmoji Pirmojo pasaulinio karo raketa buvo paleista… būtent iš čia. Iš paties pabūklo (kaip tą raketų leidyklę pavadinti?) nelikę beveik nieko (rūdys).

Karų laiko  žargonas.

Vienintelė nuotrauka iš tunelių, kuriuose karštą dieną tvyrojo maloni gaiva. Ir nė kiek nepadrąsinantis ženklas.

Sidnėjus 2

Vieną iš dienų Sidnėjuj nuplaukėm keltu į kitą krantą, rajonėlį pavadinimu Manly.

 

Fizinio pamoka prie atviro vandenyno! Vieni žaidžia, kiti surfins. Va taip.

 

Rajonas įsikūręs prie pat upės/įlankos žiočių, ant uolų, tad vienoj pusėj ramu, kitoj pusėj – atviras vandenynas su geromis bandomis ir maloniais smėlio paplūdimiais. Gan neseniai visą pramoninį uostą iš Sidnėjaus perkėlė į gretimą miestą, tad dabar čia plauko jachtos, keltai, kruiziniai laivai ir pan.

Didelis laikrodis prie gelbėjimo stoties.

Lauriaus rojus.

Nežvejokite vandenių ar kitų barzdylų.

Pasivaikščiojom po prabangų rajonėlį nuostabiais vaizdais, kažkokioj mažoj gatvelėj išvydom ir tokią pilį. Labai netikėtai tarp nuosavų namukų, kurių kiemuose voliojasi banglentės.

Vakarop grįžom į miesto šurmulį. Čia toji anksčiau minėta įlanka. Sidnėjuj daugiau aukštų pastatų nei Melburne. Melburne dangoraižiai įsikūrę tik centre, keletas aukštų pastatų prabangesniuose paj9rio rajonuose ir kur ne kur griozdiški, kone sovietiniai socialiniai būstai primenantys Karoliniškių architektūrą. Visa kita – iki 3 aukštų pastatai. Kiek tolėliau nuo centro – vien nuosavi namukai. Sidnėjuj daugiaaukčių daugiabučių pilna visur.

Darbo diena pasibaigė (ir prasidėjo kamščiai).

Po langais radom daug batų.

Kitą dieną siaubingai lijo, tad laiką leidom savo rajone, džiuvom kavinėse su arbata rankose, slėpėmės po stogais ir medžiais ar galerijose.

Sidnėjus kalvotas, kai kur reik gerai palipėt, užtat vis atsiveria panoramos ar stogų, vingiuojančių gatvių vaizdai. Gražu, žodžiu.

Chinatown’e užtikom eilę prie… kažko. Kažkas po 50ct. Tai nutarėm pastovėt su visais drauge eilėje vien tam, kad išsiaiškint, kas tai. O būta ten mini bandelių. Vertėjo atstovėt eilėj, kad pamatyt kaip dirba kinų mergina – aparatas sukasi, pilsto ir varto bandele

Dešinėje  – malonus reiškinys vėsią dieną – priešais Laurių – lenktas pastatas veidrodiniais langais. Taip jau nutiko, kad nuo visų langų atspindėta saulės šviesa krinta į vieną tašką. Žmonės stojo toj vietoj, stebėjosi ir šildėsi. Įdomu, ar tai suplanuota, ar tik atsitiktinumas?

Prie vaško muziejaus – vaškinis australų plaukikas didelėm letenom (palyginimui daug aukštesnio Lauriaus ranka). Kur tu nebūsi plaukikas su tokiais delnais ir pėdom!

Vietiniai kamščiai.

Jei labiausiai blizgančios skulptūros dalys reiškia, kad jas nupoliruoja turistų rankos, tuomet jie įdomiai renkasi, ką čiupinėt. O gal čia koks prietaras, kuomet reik paliest šerno iltį ar dar ką nors ir  išsipildys koks nors atitinkamas noras.

Bondi (tarti „bondai”) beach – dar vienas legendinis pajūrio rajonas. Vietiniai maždaug tokie:

httpv://www.youtube.com/watch?v=HR4n6OVoyYQ

Tiek to Sidnėjaus.

Sidnėjus 1

Taigi. Jei kas prieš kokius septynis metus būtų pasakęs, kad atostogausiu Sidnėjuj, būčiau pamanius, kad kalba eina apie normalų darbą su normaliom atostogom arba ilgų metų taupymą bilietui, bet pagalvot, kad taip va su sena gelda tojota nusibelsim nebuvo nė minties. Taip jau būna. Gyvenimas pilnas netikėtumų.

Anksčiau jau pasakojom, kaip kelionėj mum su oru nesisekė. Taigi, įsiprašėm pas Eglę Sidnėjuj anksčiau. Ir jau pirmą dieną oras patapo fantastiškas.

Testas: ar čia moteris svajingai besiplaikstančiais plaukais ar su šuns galva?

Man Sidnėjuj patiko tai, kad, bent iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas rajonas vis kitoks. Tarkim čia yra senamiestis (!).

Eiliniam europiečiui turbūt labai juokingas, tos dvi trys gatvelės su tūkstantis aštuoni šimtai kažkurių namais ir kur ne kur įterptais naujesniais gremėzdais, nupucintos (geras žodis) baisiai apynuobodės parduotuvės. Australai mėgsta pirkt. Jie apsipirkinėjimą turbūt įtrauktų į laisvalaikio pramogų sąrašą, tai ne būdas įsigyt kažką, ko reikia, o atrakcija, veikla. Taip ko gero daug kur, bet kartais, kai klausiu žmonių, ką ten ar šen veikt, sulaukiu atsakymo – valgyt ir šopintis. Sakau, o ką dar? O daugiau nėr ką, atsako… Nukrypau nuo temos. Taigi, Sidnėjaus senamiestis, the Rocks vadinamas, kadaise buvęs jūreivių, romo ir pigių mergužėlių vieta, dabar nučiustytas turistų numintas rajonėlis. Vietomis informaciniai stendai su rudų tonų sangvinos ar anglies iliustracijom, nedaug besiskiriančiom nuo matytų knygoje „Dingęs Vilnius” Tilto ar Upės gatvių vaizdų, byloja prieš 100 metų čia stovėjusį tokį ar anokį pastatą, vištas lakstančias negrįstom gatvėm (australiškos kietažemės ir grįst turbūt nereik), dabar gi čia – koks garažas.

Bet vistiek malonu pasivaikščiot. Kol neprieini garažo.

Prie pat senamiesčio ir tiltas, kuris nuolat patenka į atvirukus kaip fonas Operos pastatui. Pakankamai įspūdingas statinys. Gal minėjau kadaise, kad teko būt Henri Mallard fotografijos parodoje pasakojančioje apie tilto pastatymą, tai nuotraukos neatsiliko nuo žinomų vaizdų apie Niujorką.

Nuo Operos laiptų. Girdėjom kažkokį skambutį, panašų į mokyklinį. Po kelių minučių paaiškėjo, kad tai priešgaisrinė sirena – sulėkė gaisrinės. Matyt statybininkai, kažką remontuojantys po laiptais ir aplink pakūrė… Kažkas vėl neseniai uvo Sidnėjuj, sakė Opera tebestovi, žodžiu nieko rimto.

Išbarsčiau nuotraukas be tvarkos. Kairėje – the Rocks pakraštys, dešinėje – miestas nuo botanikos sodo.

Kitoje įlankos/upės pusėje – iš pažiūros paprasti namukai, bet sako ten gyvena tik labai rimti žmonės ir kasdien jie gėrisi miesto, tos pačios operos (ne nu, kiek galima?!), tilto, parko, vandens vaizdais…

Nuo tilto. Apie nedidelę salą kiek kairiau juokavom – Alkatrazas. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas panašaus ten ir buvo. Kalėjimas. Bet su puikiais vaizdais.

Kodėl šitas namas užsitarnavo mūsų dėmesį? Jis tarsi iškrito iš visų stiklinių dangoraižių fono. Betoninis netinkuotas. Nuotrauka daryta nuo tilto, tiltu eina siaubingai judri gatvė, kone autostrada. Žodžiu, greitkelis virš galvos ir dauguma langų žiūri kaip tik į tą pusę. Aplink viskas baisiai brangu prabangu, pats centras gi, ir staiga toks daiktas. Gali vakarais romantiškai balkonėlyje džiaugtis vos už kelių dešimčių metrų pralekiančiom fūrom.

Kairėje pastatas turbūt identiškas tokiam Melburne. Reiks dar pasiaiškint kaip čia taip.

Taigi, slampinėjom po miestą. Ir tada tau staiga primean, kad esi Australijoje – tapkių automatas. Su tapkėm vaikšto visi. Su tapkėm vaikščiot yra normalu. Tapkes gali avėt prie suknelių ir prie džinsų. Prie ilgų ir prie šortų. Su tapkėm gali eit į svečius. Į pajūrį. Į miestą. (yra vietų, kur negali eit su tapkėm, tarkim į statybas arba dirbt kokio rimto darbo, bet čia ne apie tai).

Žodis tapkė visgi labai geras. Nenoriu rašyt šlepetė, nes dabar šlepetė asocijuojasi su ponu Šlepete (Mr. Slipper), kuris čia yr toks susikompromitavęs politikas už tam tikrų mergaičių paslaugas susimokėjo mokesčių mokėtojų pinigais, nežinau dėl ko australai labiau stebisi, pačiu faktu ar tuom, kad žmogus gali būt toks nenuovokus, ir darbinę kortelę panaudojo atsiskaityti. O kai kažkieno vardas per radiją skamba per dažnai – pakyri kaip musė dykumoj į akis lendanti.

Tatai turėjo būt nuotrauka apie monorail – vienu bėgiu aukštėliau virš gatvės važiuojantį traukinį. Greita, užima nedaug vietos. Gal tai galėtų būt variantas Vilniuj, o ne tramvajai? 🙂

Dar man Sidnėjuj patiko, kad ten kalvų daug. Gatvės kyla ir leidžiasi. Ir vingiuoja. Ne taip kaip Melburne, kur žemėlapį liniuote braižė.

Todėl visur atsiveria vaizdai, stogai.

Paskui vakare ėmė lynoti, bet taip draugiškai. Ir paroda parke.

Vienratis ir vyras su daug sparnelių.

 

 

Agonija

Vieną dieną vabalai poravosi. Na kaip kitaip galėtumėt paaiškint jų beprotišką aktyvumą? Jie skraidžiojo visur, važiuot su dviračiu pavakare tapo net pavojinga. Kitą dieną jie jau kratė kojas mūsų balkone. Neįsivaizduoju ar skausmingai. Nes rodės lyg vabalai kasdien tik lėtėjo, kaip kokia sena mašina, kol vieną dieną sustojo. Keista, kad kol buvo gyvi nesudomino jokių paukščių. Matyt neskanūs.

  

Sidnėjaus opera

Kai kam pasakydavau, kad važiuojam į Sidnėjų, visi juokais, o kai kurie ir rimtai paminėdavo, kad PRIVALOM nusifotografuoti prie Sidnėjaus operos pastato (sutrumpintai, gal ir neteisingaim, vadinkim tiesiog opera). Nes taip daro visi turistai. Nes dėl ko gi daugiau važiuoji ten jei nenusifotografuoti prie operos. Čia dar rimčiau nei paremt ranka Pizos bokštą ar įsiamžint su Eifelio bokštu fone. Tad mes taip ir padarėm. Pirmą dieną Sidnėjuj atsikėlėm ir nuėjom iki garsiosios operos.

Danų architekto Jørn Utzon kūrinys už kurio projektą autorius gavo 5000 svarų (na šeštame dešimtmetyje skambėjo tai rimčiau) dabar ko gero vienintelis visame pasaulyje atpažįstamas Australijos architektūros objektas. Na kai jum sako: Australija, ką prisimenat? Kengūras, koalas, „Be namų negerai” ir Sidnėjaus operą?

Taigi, vaizdas su kažkokiais darbininkais.

Ir vaizdas su Leica, kažkokiu GPS prietaisu.

Truputi arčiau prie laiptų. Vidurdienio sualė Australijoje sukelia daug keblumų fotografuojant, dangus, pastatai išdega, ant žonių veidų krinta ryškūs ir negražūs šešėliai, visgi opera – visada fotogeniška.

Laurius šoka virš stogų jau iš kitos pusės, nuo vietinio senamiesčio pusės.

Fone esantis tiltas jau irgi tapo Sidnėjaus ikona, bet be operos kaži ar daug kas pasaulyje jį atpažintų?

Nerašau čia visokių faktų apie patį pastatą, kurių galit paskaityt enciklopedijose. http://en.wikipedia.org/wiki/Sydney_Opera_House

Nuo tilto.

Apsiniaukusią dieną nuo kelto.

Kažkuriam kelionių gide rašė, kad nieks neprilygs vaizdui matomam iš kelto. Taigi, papleškinom ir mes. Keltai ten – viešasis transportas. Dar tam gide rašė, kad kažkam pastata priminė vėžliukų poravimąsi ar kažką tokio.

  

Jau pakaks gal?