Taigi. Jei kas prieš kokius septynis metus būtų pasakęs, kad atostogausiu Sidnėjuj, būčiau pamanius, kad kalba eina apie normalų darbą su normaliom atostogom arba ilgų metų taupymą bilietui, bet pagalvot, kad taip va su sena gelda tojota nusibelsim nebuvo nė minties. Taip jau būna. Gyvenimas pilnas netikėtumų.
Anksčiau jau pasakojom, kaip kelionėj mum su oru nesisekė. Taigi, įsiprašėm pas Eglę Sidnėjuj anksčiau. Ir jau pirmą dieną oras patapo fantastiškas.
Testas: ar čia moteris svajingai besiplaikstančiais plaukais ar su šuns galva?
Man Sidnėjuj patiko tai, kad, bent iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas rajonas vis kitoks. Tarkim čia yra senamiestis (!).
Eiliniam europiečiui turbūt labai juokingas, tos dvi trys gatvelės su tūkstantis aštuoni šimtai kažkurių namais ir kur ne kur įterptais naujesniais gremėzdais, nupucintos (geras žodis) baisiai apynuobodės parduotuvės. Australai mėgsta pirkt. Jie apsipirkinėjimą turbūt įtrauktų į laisvalaikio pramogų sąrašą, tai ne būdas įsigyt kažką, ko reikia, o atrakcija, veikla. Taip ko gero daug kur, bet kartais, kai klausiu žmonių, ką ten ar šen veikt, sulaukiu atsakymo – valgyt ir šopintis. Sakau, o ką dar? O daugiau nėr ką, atsako… Nukrypau nuo temos. Taigi, Sidnėjaus senamiestis, the Rocks vadinamas, kadaise buvęs jūreivių, romo ir pigių mergužėlių vieta, dabar nučiustytas turistų numintas rajonėlis. Vietomis informaciniai stendai su rudų tonų sangvinos ar anglies iliustracijom, nedaug besiskiriančiom nuo matytų knygoje „Dingęs Vilnius” Tilto ar Upės gatvių vaizdų, byloja prieš 100 metų čia stovėjusį tokį ar anokį pastatą, vištas lakstančias negrįstom gatvėm (australiškos kietažemės ir grįst turbūt nereik), dabar gi čia – koks garažas.
Bet vistiek malonu pasivaikščiot. Kol neprieini garažo.
Prie pat senamiesčio ir tiltas, kuris nuolat patenka į atvirukus kaip fonas Operos pastatui. Pakankamai įspūdingas statinys. Gal minėjau kadaise, kad teko būt Henri Mallard fotografijos parodoje pasakojančioje apie tilto pastatymą, tai nuotraukos neatsiliko nuo žinomų vaizdų apie Niujorką.
Nuo Operos laiptų. Girdėjom kažkokį skambutį, panašų į mokyklinį. Po kelių minučių paaiškėjo, kad tai priešgaisrinė sirena – sulėkė gaisrinės. Matyt statybininkai, kažką remontuojantys po laiptais ir aplink pakūrė… Kažkas vėl neseniai uvo Sidnėjuj, sakė Opera tebestovi, žodžiu nieko rimto.
Išbarsčiau nuotraukas be tvarkos. Kairėje – the Rocks pakraštys, dešinėje – miestas nuo botanikos sodo.
Kitoje įlankos/upės pusėje – iš pažiūros paprasti namukai, bet sako ten gyvena tik labai rimti žmonės ir kasdien jie gėrisi miesto, tos pačios operos (ne nu, kiek galima?!), tilto, parko, vandens vaizdais… 
Nuo tilto. Apie nedidelę salą kiek kairiau juokavom – Alkatrazas. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas panašaus ten ir buvo. Kalėjimas. Bet su puikiais vaizdais.
Kodėl šitas namas užsitarnavo mūsų dėmesį? Jis tarsi iškrito iš visų stiklinių dangoraižių fono. Betoninis netinkuotas. Nuotrauka daryta nuo tilto, tiltu eina siaubingai judri gatvė, kone autostrada. Žodžiu, greitkelis virš galvos ir dauguma langų žiūri kaip tik į tą pusę. Aplink viskas baisiai brangu prabangu, pats centras gi, ir staiga toks daiktas. Gali vakarais romantiškai balkonėlyje džiaugtis vos už kelių dešimčių metrų pralekiančiom fūrom.
Kairėje pastatas turbūt identiškas tokiam Melburne. Reiks dar pasiaiškint kaip čia taip.
Taigi, slampinėjom po miestą. Ir tada tau staiga primean, kad esi Australijoje – tapkių automatas. Su tapkėm vaikšto visi. Su tapkėm vaikščiot yra normalu. Tapkes gali avėt prie suknelių ir prie džinsų. Prie ilgų ir prie šortų. Su tapkėm gali eit į svečius. Į pajūrį. Į miestą. (yra vietų, kur negali eit su tapkėm, tarkim į statybas arba dirbt kokio rimto darbo, bet čia ne apie tai).
Žodis tapkė visgi labai geras. Nenoriu rašyt šlepetė, nes dabar šlepetė asocijuojasi su ponu Šlepete (Mr. Slipper), kuris čia yr toks susikompromitavęs politikas už tam tikrų mergaičių paslaugas susimokėjo mokesčių mokėtojų pinigais, nežinau dėl ko australai labiau stebisi, pačiu faktu ar tuom, kad žmogus gali būt toks nenuovokus, ir darbinę kortelę panaudojo atsiskaityti. O kai kažkieno vardas per radiją skamba per dažnai – pakyri kaip musė dykumoj į akis lendanti.
Tatai turėjo būt nuotrauka apie monorail – vienu bėgiu aukštėliau virš gatvės važiuojantį traukinį. Greita, užima nedaug vietos. Gal tai galėtų būt variantas Vilniuj, o ne tramvajai? 🙂
Dar man Sidnėjuj patiko, kad ten kalvų daug. Gatvės kyla ir leidžiasi. Ir vingiuoja. Ne taip kaip Melburne, kur žemėlapį liniuote braižė.
Todėl visur atsiveria vaizdai, stogai.
Paskui vakare ėmė lynoti, bet taip draugiškai. Ir paroda parke.
Vienratis ir vyras su daug sparnelių.
