Sidnėjaus opera

Kai kam pasakydavau, kad važiuojam į Sidnėjų, visi juokais, o kai kurie ir rimtai paminėdavo, kad PRIVALOM nusifotografuoti prie Sidnėjaus operos pastato (sutrumpintai, gal ir neteisingaim, vadinkim tiesiog opera). Nes taip daro visi turistai. Nes dėl ko gi daugiau važiuoji ten jei nenusifotografuoti prie operos. Čia dar rimčiau nei paremt ranka Pizos bokštą ar įsiamžint su Eifelio bokštu fone. Tad mes taip ir padarėm. Pirmą dieną Sidnėjuj atsikėlėm ir nuėjom iki garsiosios operos.

Danų architekto Jørn Utzon kūrinys už kurio projektą autorius gavo 5000 svarų (na šeštame dešimtmetyje skambėjo tai rimčiau) dabar ko gero vienintelis visame pasaulyje atpažįstamas Australijos architektūros objektas. Na kai jum sako: Australija, ką prisimenat? Kengūras, koalas, „Be namų negerai” ir Sidnėjaus operą?

Taigi, vaizdas su kažkokiais darbininkais.

Ir vaizdas su Leica, kažkokiu GPS prietaisu.

Truputi arčiau prie laiptų. Vidurdienio sualė Australijoje sukelia daug keblumų fotografuojant, dangus, pastatai išdega, ant žonių veidų krinta ryškūs ir negražūs šešėliai, visgi opera – visada fotogeniška.

Laurius šoka virš stogų jau iš kitos pusės, nuo vietinio senamiesčio pusės.

Fone esantis tiltas jau irgi tapo Sidnėjaus ikona, bet be operos kaži ar daug kas pasaulyje jį atpažintų?

Nerašau čia visokių faktų apie patį pastatą, kurių galit paskaityt enciklopedijose. http://en.wikipedia.org/wiki/Sydney_Opera_House

Nuo tilto.

Apsiniaukusią dieną nuo kelto.

Kažkuriam kelionių gide rašė, kad nieks neprilygs vaizdui matomam iš kelto. Taigi, papleškinom ir mes. Keltai ten – viešasis transportas. Dar tam gide rašė, kad kažkam pastata priminė vėžliukų poravimąsi ar kažką tokio.

  

Jau pakaks gal?

Pavasaris mieste

Pasikartosiu – atėjo pavasaris, viskas kvepia žiedais, paukščiai čiulba kaip pasiutę, posumai ant kuprų nešiojasi vaikus, porelės bučiuojasi ant kiekvieno kampo, žmonės drybso parkuose ant žolės arba gurkšnoja vyną pajūry…

Vieną vėsesnių pavasario dienų slampinėjom po miestą džiaugdamiesi saule. Tą pastatą vis bandžiau nufotografuoti ir vis nesisekdavo, netilpdavo, šešėlis per juodas buvo ir pan. O šį sykį jį įspūdingai apšvietė atsispindinti saulė.

 

Ta gatvė priminė kokį Niujorką iš paveikslėlių ar kaži ką.

Slampinėjom.

 

Ant tų dramblių visi ropščiasi, nors visur parašyta – nelipti. Žmonės čia tokei pat kaip visur, neskaito ir nepaiso tokių ženklų 😀

Kažkokių madingų škurlių parduotuvės vitrina.

Firminis alaus baras labai industriniu interjeru. Tiesą sakant, tokie interjerai čia Melburne itin populiarūs.

Kažkokia vintažinė su fantastišku apšvietimu.

O visur jau traukia bliūdukus šuniukams.