Gamta – Puslapis 2

Wilsons Promontory

Neišverčiau pavadinimo, nes noriu apie jį papasakot. Kai tik atvažiavom į Melburną ir klausdavom, ką pamatyt, dažnai išgirsdavom šį pavadinimą. Nieko nesakantį. Ypač australai – sumaldavo kažką, maždaug susiprask. Ir tris kart perklausus jie nepakartodavo lėčiau ar aiškiau 😀

Bet galų gale paaiškėjo, ką jie turėjo omeny, o nuvažiavus – ir kodėl taip siūlė ten apsilankyt.

Snusmumrikai.

Wilsons Prom. – laukinės gamtos pussiasalis su kempingu pačiam gale. Bet visa kita žmogaus daug nepaliesta. Na nepaisaint takų takelių.

Per visokias šventes ir šiais vasarą ten sunku rast vietos, bet mes dažniausiai ten nulekiam vienai dienai ir tų žmonių ne tike daug sutinkam. Kartais man Australija ima atrodyt pernelyg vienoda, visur tie eukaliptų miškai, vasarą nesuteikiantys pavėsio, žiemą – užuovėjos, išdegę brūzgynai ir žolė ir žydras vandenynas. Kartais reik sau primint, kad taip nėra, kad net prie pat Melburno, net vienoj vietovėj gana gausi vaizdų įvairovė. Ir kitu metu atvažiavus viskas vėl kitaip. Čia nuotraukos iš apniukusios ir saulėtos dienų, vis kitaip.

Iki čia potvynio vanduo ar audrų bangos pasiekia.

Cypsintis paplūdimiukas. Nes einant smėliu jis ne gurgžda, bet cypsi. Saulėtą dieną net su saulės akiniais ir skrybėle reik prisimerkt, tokio baltumo. Kitas paplūdimys kažkodėl vadinamas Viskio įlanka 🙂

Ženklai nelabai įkvepiantys ropštis ant uolų.

Žodžiu, vaizdeliai.

Bet labiausiai šią vietą pamėgom dėl gyvūnijos. Čia vežam visus savo svečius australiškų padarų parodyt. Emu. Žiū, kokie sparneliai!

Vombatas. Juos rasti pasiseka irgi dažnai, gal tik kartą nesutikom, bet tada buvo daug turistų, tai matyt nusibodo ir žvėreliai pasislėpė.

Spalvos!

Ir bangos!

Kengūros čia trinasi nuolat ir gana prisileidžia arti.

Čia matyt turėjo būt paukštis, bet nuskrido.

Taip labai smagu, eini eini, žiūri – pora ausų kyšo.

Tarabulga

Dar vienas rinkinys senų nuotraukų, kažkur kalėdinio laikotarpio. Tarabulga – didelis nacionalinis parkas į Šiaurės Rytus nuo Melburno. Šias vietoves išvaikščiojo vienas toks lenkas Strzeleckis, o jam padėjo draugelis vietinis vardu Tarra. Tad jo vardu ir pavadino (bulga vietinių kalba reiškia kalną).

Ženklai perspėja kelio pradžioje. Asfaltą pakeičia žvyras, dvi juostos tampa viena, posūkiai išsivingiuoja kas kelis metrus ir taip riedant staiga pasitinka ženklas – greitis apribojamas iki 60km/h. Ką gi, iki tol matyt buvo galima 80km/h su vėjeliu lėkt. Kur gi ne. Vilkomės 40km/h ir kai priešpriešais išniro kita mašina visi stabdė, metėsi į šoną ir buvo baisu. Turbūt tai nė kiek neprilygsta keliams Kinijos glūdumoj ar kokioj Peru ar toj pačioj Graikijoj, bet pagal australiškus standartus – neįtikėtina. Ir smagu.

Slėnyje tarp kalnų, forma primenančiame kokį amfiteatrą (apie tai vėliau) kempingas su šuniuku ir…

…mini kavine kitoj gatvės pusėj.

Pasivaikščiojimai po kalvas. Visad būna gražu. Bet nėr ką rašyt, na sąmanos, paparčiai…

Kempingo įkūrėjai turėjo ypatingą aistrą ženklams, vien tualetus puošė keletas jų.

Tarp daugelio informacinių, pvz. apie tai kaip taupyt vandenį, išjungt šviesas ar išmest šiukšles šis buvo įstabiausias. (Vertimas: Gal galėtumėte paaiškinti savo vaikams, kodėl mes nemetame tualetinio popieriaus rulonėlių į unitazus ir nebandome jų nuleist.) Įdomu, kiek kartu tai turėjo nutikt, kad šitaip neapsikentė ir ženklą pakabino…

Kempingas ir kitos apylinkės. Tiksliau Dešinėje – kalnai iš išorės. O kairėj – jų viduje slėnis. Tas amfiteatras, kur sakiau. Ką gi, paryčiais pragydo visi įmanomi paukščiai visuose šlaituose. Akustika fantastiška! Reik prisimint, kad žodžiai giedojimas ar čiulbėjimas dažnai nelabai tinka australiškų paukščių skleidžiamiems garsams apibūdinti. Tiksliau būtų kleketavimas, kudakavimas, o jei visai tiksliai – rėkimas iš visų jėgų lyg kas būtų uodegą primynęs.

Fantastiška architektūrinė tipografija jei taip galima pavadint.

Keista matyt miestukus pasipuošusius Kalėdoms vidury vasaros.

Kitoj stovyklavietėj susitikom draugus vidur miško. Laurius ėjo pasikuist į mašiną ir net atšoko sutikęs ir šį draugą. Jis kurį laiką suko ratus aplink stovyklavietę, kol galiausiai išsinešdino. Koks liežuvis! Kokios letenos, lyg su pirštine!

Mitchell’ų šeimynai – visas miestelis taip pavadintas.

Rugiuose prie bedugnės. Na tarp kažkokių laukinių avižų. Prie bedugnės.

Visiem pasakojam neįtikėtiną istoriją, kaip šioj stovyklavietėj, 300km nuo Melburno netyčia sutikom pažįstamą. Kokia tikimybė, sutikt kažką pažįstamo iš 4mln. gyventojų miesto kažkur gan tolokai nuo miesto, o ne kokiam populiariam kempinge. Ir dar negana to, kad aplink buvo gal 3 stovyklavietės.

Pasistatėm ant šlaito viršaus it kokie individualistai, toli nuo visų, bet nelabai toli tualeto 😀

Upė, kurioj maudėmės.

Nauji draugai atėjo patikrinti.

Echidna puikioji.

Nerealiai raudoni sakai, ypač įstabiai atrodo, kai jų prilaša ant žemės, atrodo lyg raudonos uogos sutraiškytos ar kokio keisto padaro kraujas, labai ryšku ir blizga.

Gyvenimas yra geresnis ant bangos

Toks bene tiesioginis vertimas užrašo matyto ant kažkokio stulpo, bet iš tiesų čia senos nuotraukos su vasaros ilgesiu pagaliau sukrautos čia. Apie vandenyną ir bangas ir apylinkes.

Vienas iš daugelio pasivaikščiojimų pajūriu.

Keletas nuotraukų iš surfinimo muziejaus.

Didžiausia lenta, kurią radom muziejuje, vistiek neprilygo toms 4m ilgio mažulėms nuotraukoje.

Lentų vaško pakuotės 🙂

Sena nuotrauka – Laurius ant bangos. Dabar jau taip nebesikūprina.

Ir sekundę vėliau.

Kai kurios nuotraukos gal matytos – pirmoji lenta ir pirmoji kliurka – nulaužtas pelekas. Dabartinė lenta lūžo kur kas liūdniau. Sėdi Laurius prie sulūžusios geldos taip sakant.

Vienas smagesnių dalykų kai važiuojam link vandenyno – užmatyt kitas mašinas su lentom ant stogų ar net sugrūstų į vidų mašinos.

Kitą seriją surinkt būtų galima apie kitus savaitgalio su mašina praleidimo būdus – viršuj: mašina-namai. Apačioj: mašina-garažas su motociklu viduj.

Šitas jau vyresnis, bet būna ir tokių vaikiukų, kurie turbūt išmoksta surfint anksčiau nei vaikščiot.

Apylinkės.

Bet dabar žiema. Vandens temperatūra +15. Oro +15. Ir bangos turbūt 15 (pėdų).

Vietinė užkandinė su smagiom senos nuotraukom.

Kartais užsukam į turistines vietas aplink.

Be turistų ten galima sutikt ir koalų. Žodžiu, puiki vieta, džiaugiuosi pagaliau sudėjus šias nuotraukas. Dabar galiu ramiai laukt pavasario. +15 žiemą – nieko baisaus, bet vis norėtųsi daugiau šilumos 🙂

NZ 4

Taigi, pasiėmėm iš uosto draugus. Jie ėjo per laukinę gamtą, žygiavo 4 dienas, nakvodavo mažose trobeėse vidury niekur… Na gerai, bent jau to tikėjosi. O, sako, buvo kiek kitaip. Jei nori tuo keliu praeit, reikia viską rezervuotis bent prieš pusmetį, susimokėt už keliones laivu ir trobeles. Tada nuplukdo kokius 40 žmonių ir jie visi eina parko taku, sutinka reindžerius, paneša malkas, prieeina trobelę ir visi nakvoja. Ir viskas pagal grafiką. Na įdomiai 😀

Tai va, jiem parplaukus susirinkom ir nuvežėm iki civilizacijos. (Čia vyrai persitempė staliuką arčiau savo stovyklavietės, nes kas pirmesnis – tas gudresnis).

O čia smagus kempingas su jūriniais konteineriais Queenstown’e. Tik baisus šiukšlynas visur, nes kempinge vien backpackeriai. Turbūt reiktų verst – kupriniautojai. Paklauskit Lauriaus, kodėl jis jų taip nemėgsta 😀

Kam teko leistis Queenstown’o oro uoste, pasakojo, kad gan baisu. Žiū čia.

Mieste pasidžiaugėm civilizacija, airišku baru…

… lietumi…

… draugų kompanija ir maistu, kurio nereik patiems gaminti, vadinamais geriausiais burgeriais pasaulyje.

Man įkando kamanė į ranką tai užėjom į vaistinę tepalo nuo niežėjimo, vaistininkai subėgę siūlė kreiptis į gydytojus, lyg pirmą kartą matytų įkandimą. Bet nutarėm negaišt tokiom nesąmonėm laiko, juolab, kad vietinis medicinos centras turėjo būt pilnas visokiausių veikėjų nulaužtom galūnėm.

Nes čia nelabai yra ką veikt, nebent nuo ko nors nušokt. Nuo skardžio, nuo tilto su virve, iš lėktuvo, žiemą dar ir su snieglente…

Šaip miestukas jaukus ir gan žavus.

Su ežeru

ir kalnais.

Ir, kaip priklauso, kirais.

Pailsėję dienelę patraukėm atgal į gamtą.

Atšilo.

Keletas nuotraukų iš kelio link vakarų pakrantės.

Vakare apsistojom prie ežeriuko, kadangi atšilo, išlindo moškės, milijonai moškių ir uodų.

Čia ta pati vieta ryte.

NZ 3

Ir vėl jum kalnų vaizdeliai, kelias dienas mum buvę kasdienybe.

Kavinė su vienu įspūdingesnių vaizdu pro langą.

Ir linksmais paukščiais kieme. Pro šalį ėjęs dėdulė sakė, kad šitie paukščiai… skanūs :-/

Viena garsiausių Zelandijos vietų – Milford Sound, įlanka ar fiordas. Kažkaip išsirinkom kažkokį šiek tiek brangesnį turą, tai gavom pietus, ir tokių kaip mes buvo visai nedaug, kiti labiau pagyvenę, bent jau buvo daug vietos ant stogo fotografavimuisi.

Nuotraukos kaip iš senų žurnalų!

Iki šios vietos veda tik vienas kelias, per tunelį, o senovėj čia galima buvo pakliūt tik laivu iš jūros, bent 4 dienas keliaujant per aplink arba perkopiant su virvėm per kalną sieną. Ir tai, kapitonas Kūkas praplaukė ir nepastebėjo šios įlankos. Bet gan greit čia ėmė plūsti turistai.

Iš tolo sunku suprast, kokio čia dydžio tie kalnai.

Palyginimui – matot ten laivoką, kokių trijų aukštų bent jau.

Na gražu, žodžiu.

Pakeliui atgal dar užsukom į povandeninį centrą koralų pažiūrėt ir parplaukėm atgal.

Grįžom į stovyklavietę užsiimt vietų ir ėjom pasivaikščiot, ne kažką čia ir bepasakosi.

Riteris.

Tai va ir vėl paukštelis draugelis, kitas. Nulesė kažkokias sėklas ar muses nuo pėdos.

Atrodo idilė, bet aplink vėl pilna žmonių, fotografuota stovint šalia… autobuso.

Ta pati vieta ryte.

Ir mano užrašų knygutėj.

Kitą dieną popiet turėjom pasiimt draugus iš to paties Milford Sounds. Tad ryte nutarėm dar pasivaikščiot. Idant visus kelius nueinam greičiau nei parašyta, nusprendėm, kad spėsim. Ženklai žadėjo 3 valandas.

Taigi ropštėmės.

Kiek geresnė spalvoto balandžio nuotrauka. Šis paukštis dabar saugomas, bet nuo seno jis buvo mėgstamas maorių patiekalas, tai jie dabar niurzga ir reikalauja leidimo medžiot.

Kitas nacionalinis paukštukas – Piwakawaka.

Kopėm kopėm, per šaknis, uolas, akmenis, sutikom dar keletą papūgų. Paukščių stebėjimo pertraukėlės – puikus būdas atsikvėpt. Sutikom kelis besileidžiančius veikėjus, klausėm ar dar toli. Jų veidai nieko gero nežadėjo…

Bet užsiropštėm pagaliau ir ten radom ežerą. Tą patį, kur vakar nuo kalno matėm. Ežeras visiškai skaidrus, dugne akmenukai ir jokių nei dumblių nei žuvų.

Pailsėję leidomės. O va tada ir prasidėjo linkmybės. Leidiesi leidiesi ir galo nesimato. Sutikti pakeleiviai dabar jau mūsų klausė, ar toli. Aš lygiai to paties norėjau paklausti jų – ar dar daug leistis 😀 Man atodo leidomės kur kas ilgiau nei lipo viršun…

Bandžiau nusileist greituoju būdu per molio šlaitą, teko paskui skalbti timpas 😀
Kairėje – tiesiog mum pralinksmino ta paklaikus papūga. Man atrodo šiandien nėr jokio įkvėpimo rašyt, tai labanakt.

Beje, mes apačioj matom kiek žmonių paspaudė „like” ir kiek iš jų – mūsų draugai. O kas jūs tie likusieji? :))))