Cukrus

Vieną karštą dieną, kai mieste tapo nebeįmanoma būti, išvykom ieškoti atgaivos į kalnus. Tiesa ne į tuos didelius, kur sniego būna, bet vis šiek tiek vėsiau. Mūsų tikslas buvo Daylesford miestelis su gėlu ežeru, kuriame buvo vilties ir išsimaudyti. Ežerą radom. Nors aplink pristatyta ženklų „Nesimaudyti”, bet pamatę, kad vietiniai tų ženklų nepaiso, ir dar gavę palaiminimą iš vietinės kavinės darbuotojų, vis tik pokštelėjom į vandenį. Tiesa, šitas įrašas ne apie tai. Beslankiojant palei ežerą ir dvejojant, ką daryt, išvydome gan linksmą vaizdą – pelkinė vištelė iš kažkur nešėsi cukraus pakelį. Na gerai, pagalvojom, matyt ant žemės rado. Bet nuėjus į kavinę iškart įtartinai pasirodė, kad stiklinės su cukrumi uždengtos popierinėmis stiklinėmis. Pasirodo, paukščiai ne tik kad susirenka cukrų nuo stalo, bet jei randa tuščią indą, jį meta ant žemės ir sudaužo. Matyt taip nepasitenkinimą reiškia. Priklausomybė nuo cukraus, matyt, yra rimta bėda. Kaži, ar būna anoniminių cukroholikų susirinkimai?