Turėjom čia tokias atostogas, tad susirinkom šmutkes ir išvažiavom pasitrankyt po Australiją, na gerai, po nedidelį jos gabaliuką.
Visai netoli Viktorijos ir Naujojo pietų Velso valstijų sienos pasukom į mažą miestelį ieškot, kur smeigt palapinę. Kone negyvenamam miestuke mus pasitiko keistas baskervilių šuo, na tikrai toks baisus buvo, o gal tik šiaip pasiutęs, todėl pasukom link jūros, na kokius 10-20km. Per tą laiką… visiškai sutemo ir klaikiai atšalo, teko išsinuomot kamurkę. Tik išjungus šildymą per valandą tapdavo neįmanomai šalta.
Bet rytas atėjo gražus, o su rytu į verandą užsuko ir draugelis. Ką gi, šuniškos atostogos. (Nes daug šunų).
Miestelis, kuriame apsistojom (Malacoota berods) niekuo neišsiskyrė, gal tik kempingų ir kitų poilsiaviečių gausa ir pelikanais.
Na ir delfinais vandenyne.
Tarp pajūrio radinių – ryklys nusuktu sprandu. Šitas kokio metro ilgio.
Tame regione daug įlankų, tiesiog ežerų labirintas. Norėčiau prasiplaukt valtele kokia.
Kairėje – padaras su daug pirštų. Na taip turėjo būt, o jau kas išėjo, tas.
Pasienio šokis.
Ne nu, taip nesąžininga, kiek jau visur važiuojam, einam, o šitų padarų (vombatų) vis nesutinkam!
Dieną praslampinėjom, o temstant beieškant vietos nakvynei nuklydom šunkeliais, nemesk kelio dėl takelio, sako protingi žmonės, mes gi jais nepatikėjom ir paskutines šviesos minutes sėkmingai švaistėm miško žvyrkeliuose vis smarkaiu ir smarkiau krapnojant lietui. Neužilgo stojo tamsa visiška ir liūtis, kuomet net kengūros po tujom susisuka. Nieko naujo, vėl pataikėm keliaut per kažkokią masinę nedarbo šventę, tad nakvynės vietos su stogu visos buvo užimtos Kanberos vaikų ar kažkoki veselintojų, o kas likę rodės ne mūsų kišenei. Bet gi australai nebūtų australai, jei nepadėtų ir pas konkurentus nenusiųstų. Rašydama „konkurentai” turiu omeny ta pačia veikla užsiimančius asmenis, australai juos greičiau laiko kolegomis ir pasidalina klientais. Šitai galioja daugelyje sferų. Tarkim užėjus į kokius „senukus” ir nepasitenkinus jų turimos lipnios juostos pasiūla, jie draugiškai nupaišys žemėlapį, kaip surasti tokį ar anokį lipnios juostos kioską. Viešbučio baro darbuotojas ryte mielai nurodys geriausią miestelio kavinę, nesvarbu, kad kavos ir jie patys turi. Taigi, užsukom į kažkokį kempingą, nieko neradom (reik turėt omeny ir tai, kad velniškai tamsu, pirmadienio vakaras, o tuo pačiu klaikia tamsu ir pliaupia liūtis), tad paskambinom kažkokiu smabučiu ir per rageli atsiliepusi moteriškė paaiškino, kad nėra vietų už mum priimtiną kainą. Nieko nepešus išvažinėjant mus pasivijo ta pati darbuotoja ir pakvietė užeiti. Tuomet ji apskambino aplinkinius kempingus. Nieko. Staiga prisiminė kažkokį gretimam kaime esantį hotelį, sako nieko prabangaus nebus, na bet vis šis tas. Taigi, gavę nuorodas skubėjom ištuštėjusiais keliais. Australijoje hotel’is yra prastesnis už motel’į,, neverčiu pavadinimų, nes jau visai susipainiojau. Taigi, kažkokiam iš pažiūros nykiam ant pagrindinio kelio įsikūrusiam miestukyje (Ulladulla) užėjom į bene vienintelę dar veikiančią užeigą – barą su lošimo automatais. Spalvoti margi kilimai dvelkė senu alumi. Kažkoks darbuotoja su drauge žiūrėjo televizorių ir atrodė nustebęs, kai pareiškėm, kad čia nakvosim. Koridoriai antrame aukšte dvokė dezinfekcinėm priemonėm ir apskritai viskas labai priminė tą polikliniką prie upės Vilniuje, kur dabar kažkoks teismas įsikūręs – truputį apsilupę, aukštos lubos ir didelės senos durys, tas kvapas, kažkoks nenusakomas keistumo jausmas. Pasirodo, be šios keistos įstaigos dar dirbo ir tailandietiškas restoranėlis tiekiantis maistą nežmoniško didumo porcijomis. Patenkinti radę pastogę nuėjom miegot.
O rytą nustebom. Tiesiai pro langą pamatėm… jūrą. Kas iš vakaro atrodė nykūs šalutinės gatvės kiemai (na buvo juoda juoda) iš tiesų virto įlanka ir vandenynu tolumoje. Nykus miestelis ryte pabudo, pagrindinėj gatvėj pardavinėjo maudymosi kostiumėlius ir banglentes, žmonės gėrė kavą. Tai va taip ir prasidėjo graži diena.
Brokoliai kažkokie.
Taigi, mes kažkada buvom aptikę tokią stebuklingą knygą, kurioje rašo, kur kokį paukštį surast ir katram regione į kurią vietovę lįst, kad ką įdomesnio sutikt. Remdamiesi nurodymais, visai netoli Sidnėjaus pasukom į kalnus, kur mūsų mašina labiausiai susidomėjo šis paukštis. Bijojom po pasivaikščiojimo rast virves nugraužtas.
Tolumoje tai vandenynas.
Šie garniai ir vadinami bandos ar gyvulių garniais, mat nuolatos trinasi prie karvių. Tik siaubingai baikštūs, jau tokie jautrūs…
O jau prie pat pat Sidnėjaus būdami nepanorom patekt į podarbinius kamščius, tad nutarėm laiką prastumt kažkokiam botanikos parke, kuris nustebino visokiais padarais.
Nesu tikra, kodėl šie paukščiai kovojo, turbūt dėl teritorijos. Iš tiesų dar įdomiau, kad kovėsi jie poromis. Dažniausiai esm pratę matyti dviejų patinų tarpusavio kovą, na bet čia, patys matot.
Šitas gražus mėlynas paukštis turi įprotį rinkti mėlynus daiktus ir juos sudėlioti savo statytoje pavėsinėje (kurios, deja, dar neteko aptikti) ir šitaip vilioti panas. Na tarkim:
httpv://www.youtube.com/watch?v=v_BurGW2rPU
Fantastika, ar ne?
O čia tas pats paukštis, tik jaunas ar patelė.
