Dar vienas savaitgalis – dar vienas pasivaikščiojimas po gamtą. Turim tokią knygutę su 40 geriausių Pietų Australijos trumpų pažintinių takų. Vadinami trumpais, nes čia yra ir tokių ilgų, kur tiesiog eini eini eini… Šį sykį nuvažiavom prie Onkaparingos upės. Neblogas pavadinimas. Vieta ne itin populiari, kelyje sutikom žveją ir paklydusių dėdžių gaują. Bet kaip malonu – eini kloniais ir slėniais, tylu, ramu, niekas žvėrių nebaido.
Nei mažų kukulinių paukštukų.
Nei kengūrų didelių. Nors šita toli toli buvo, kitapus slėnio, nelengva net pastebėt.
Laurius net aiktelėjo iš nuostabos už kampo sutikęs šitą gražuolę pilna sterble. Laukinė kengūra! Ir šitaip arti.
Labai nesibaidė, kol Laurius ant šakelės sėlindamas neužlipo.
Tiesą sakant, šiuo atveju, rašant, turėjau išrinkt iš nuotraukų vieną, bet vis atidėliojau, kol užsimiršus sukėliau daugiau, na ką padarysi. Labai juokingos priekinės letenos, ji jas laikė visai atpailaidavus, tabalavo letenos.
Laurius imituoja augimą.
Tas pats augals, tik iš arti. Ir bitės medų neša.
Luka ant beveik skardžio. Prie upės nenusileidom, ne tuo keliu ėjom. Tai kitą sykį.
Onkaparinga, o sraunioji!
Jaunas juodaveidis gegutinis strazdas. Na, pavadinimai tiesiog tobuli.
Pasivaikščioję pasukom aplinkeliu link jūros. Vynuogynų sakalėlis (Australian Kestrel).
Išdidus paukštis auką sudorojęs sotus ir laimingas, pilvą apsidrėbęs.
Pirmyn atgal banguoja ten, kur Onkaparinga įteka jūron.
Upės šlaitai.
Nusėsti paukščių.
Ir Australijai būdingos spalvos – oranžinės uolos ir mėlynas dangus.
Pajūry kojos klimpo į šlapią smėlį, matyt dėl potvynio. Lėtai pėdindami nužvelgėm būrelį kirų. Tarp jų kažkas bėgiojo. Tas kažkas – labai mažas ir greitas ir net ne vienas, o keli.
Raudonkepuris Sėjikas (Red-Capped Plover) su bakenbardais. Paplūdimyje sušio ieško.
Pastaruoju metu mus persekioja hyperaktyvūs paukščiai. Ar mes juos persekiojam?
O Kapišonuotasis Sėjikas (Hooded Plover) dar vikriau spruko šalin.
Laurius demonstruoja jo judesį.
