Kengūrija – Puslapis 28 – Nuotykiai aukštyn kojom

Plunksnos

Spalvotų paukščių, spalvotos plunksnos. Nors jų rasti ne taip paprasta. Ko gero, koks pilkas paukštelis susirenka spalvotas ir papuošia savo namų interjerą ar kažką. Bet visgi kasdienis pasivaikščiojimas parke žiūrint po kojom davė rezultatų.

Kairėje (nuo viršaus):
– Nežinomo paukščio plunksna. Manyta, kad manorinos, bet kiek per didelė.
– Kuoduotojo karvelio plunksnos, kurias jam išpešė šarka. Tai galbūt šarka ir puošia savo namus blizgiomis plunksnelėmis. Vidury parko įvyko ta drama. Nežinom, už ką.
– Korelos plunksna. Pametė, kai iš kadro bėgo. Labai fotografuotis nenorėjo. Nors dažniausiai, pamatę fotoaparatą, paukščiai apsikakoja.

Dešinėje (mažiau atpažintos plunksnos):
– Ko gero, vienos iš loriketų plunksnelė,
– Galbūt rozelos uodegos plunksna,
– Vienu metu parke tokių prikrito, turbūt keitė plunksnas kažkurios iš papūgų,
– Kalvose radom tokių pūkų prikritusių.

Kuoduotojo karvelio plunksnos.

Daugiau foto čia.

Šv. Kilda ir apylinkės 2

Taigi… Kadangi kelias buvo uždarytas, teko grįžt atgal ir truputį paeit iš kitos pusės. Kuo arčiau jūros tuo medžiai aukštesni.

Potvynis sėmė vis didesnę teritoriją, virš galvų skraidžiojo nedideli lėktuvėliai.

Laurius rodo į ant šakų kabančius dumblius ir jūržoles visokias. Nejaugi potvyniai kartais ir tiek apsemia?

Kormoranas jūroje. Vienas iš nedaugelio paukščių sutiktų take.

Panašu, kad visi paukštokai susirinko į stovėjimo aikšteles vėlyvų savaitgalio pusryčių.

Medaus nerado, užtat cukraus!
Vienoj knygoj apie paukščių fotografavimą rekomenduojama jų ieškoti stovyklavietėse, stovėjimo aikštelėse, kur paukščiai drąsesni, žmonių nesibaimina ir dažnai užsuka patikrint, kas nubyrėjo nuo poilsiautojų maisto.

O varna išdidžiai tupėjo, kol mažasis Vilis ją lauk vijo. Per greitas ir per mažas paukštis – nepateko į kadrą.

Varnos medis.

O tramvajus sekmadieniais važiuoja per laukus nuo tramvajų muziejaus iki jūros ir atgal. Senoviniai stulpai tuščiuose pelkynuose – ganėtinai siurealistinis vaizdas.

Kadangi netikėtai aplankėm nuostabią vietą, pamanėm, kad gali vėl taip pasisekt ir nusukom į visai netoli esantį Port Gawler – kitą vietovę žemėlapyje žaliai pažymėtą. Keliukas baigėsi apvalia stovėjimo aikštele iš visų pusių apsuptą vandens. Čia rinkosi žvejai. Jų nuobodžiaujantys vaikai kažką baksnojo pagaliuku vandenyje.
Grįžtant žvyrkeliu (90km/h) mus lenkė fūra.

Kitas bandymas – Middle beach (Vidurinis paplūdimys – liet.). Jei vietos pavadinime yra žodis „Paplūdimys”, iškart įsivaizduoju smėlį, kopas. Čia vietoj jūros telkšojo ežeras, po kurį tingiai braidžiojo keli paukščiai, tetos maudė žirgelį.

Vienintelėje gatvelėje, jei taip galima pavadint smėlėtą keliuką palei didelę balą, namukai nespindėjo prabanga, kaip daug kur pajūry. Terasose – seni apsilaupę foteliai, kur ne kur balkonai palopyti skarda. Viskas dvelkė visiška ramybe.
Šalia – kempingas, kuriame laukiami tik gyventojai norintys apsistoti ilgesniam laikui. Iš jo eina takas. Jei norite pasivaikščioti – praneškite administracijai pagrindinėje parduotuvėje (kaži, ar ji dirba tik vasarą, ar užsidarė prieš daug metų – dėl saulės viskas išblunka taip greit, kad neatskirsi – ar 10 metų ar viena vasara prabėgo). Aplink nė gyvos dvasios. Tik džiūvantys skalbiniai išduoda gyventojus. Na ir už kampo garde vaikštantis labai mandras emu.

Šios trys nuotraukos fotografuotos viena paskui kitą. Čia galit įvertinti mažojo Vilio vikrumą. Kol jūršarkė (Oystercatcher) kakojo, paukštukas atbėgo, išbėgo ir vėl grįžo į kadrą.

Patys austrių gaudytojai – kaip ir priklauso gurmanams, išdidžiai braido pajūriu. Romantikai.

„Gatvė”.

Užsimaskavusi vietinė ilgasnapė geltondryžė vištelė (angl. Buff-banded Rail, Google translate vertimas – buffu-surištas geležinkelių) braido po pelkes.

Plastikinė pelėda žiūri į vakarus.

St. Kilda ir apylinkės 1

Vieną savaitgalį, tiesa, pakankamai vėlai, išsiruošėm kur nors iš namų. Galima sakyti, kad bedėm pirštu į žemėlapį ir pasirinkom (tokiu atveju tiksliau būtų sakyti, kad rinkosi pirštas) vietovę, pavadintą St. Kilda. Ko gero, reikėtų versti Šv.Kilda, šiuo atveju tai nesudėtinga. Ypač palyginus su tuom, kokių naujadarų prikūrėm ornitologijos srityje. Taigi, galbūt draustinio ženkliukas vidury niekur, gan tuščioje pakrantėje (pvz. kalvose draustinių ir pan. labai daug, tad sunku išsirinkt ir šiaip gausybėje jos pranyksta), o galbūt ne kartą girdėtas pavadinimas (Melburne yra įdomus rajonas tokiu pat vardu) lėmė pasirinkimą. Išsukus iš greitkelio tuščiu keliuku kirtom laukus ir kažkokias druskingas pelkes. Vos išlipus iš automobilio mus pasitiko paukščiai. Šalia esančioje padidinto mąstelio žaidimų aikštelėje (tuom ši vieta ir garsėja) beveik nebuvo žmonių. Palei jūrą vingiavo tramvajaus bėgiai. Nors aplink vos keli namai.

Pasivaikščiojom pajūriu. Pakankamai industrinė aplinka. Temo ir kaupėsi lietus, tad apsižvalgėm ir pažadėję grįžti, patraukėm namo.

Netolimoje saloje galima žvejoti ryklius. Lentelė rodo kiek ir kokio dydžio galima pagauti.

Priešais esančiame pusiasalyje – laukai tušti arba pristatyvi visokių fabrikų, elektrinių. Žvarbus vėjas neleido džiaugtis pajūriu tą dieną.

Taigi, sulaukę gero oro, kitą šeštadienį grįžom į Šv.Kildą. Kaip žadėjom.
Labai geras greičio apribojimas, ypač kai nėra jokio kelio.

Nereikėjo niekur eit – berakinant mašiną mum pozavo paukščiai. Dainuojantis medavalgis (singing honeyeater) :).

Dar pora veikėjų. Pilkasis medšarkinis strazdas (Grey Shrike-Thrush) kairėje, Pilkasis vėduokliauodegis (Grey fantail) dešinėje.

O natūralioje aplinkoje pamatyti ir užfiksuoti karietaitę – neblogas iššūkis.

Taigi, patraukėmpažintiniu mangrovės keliu. Taip taip, išmokom naują žodį. Kairėje – paukščių stebėjimo būdelė. Tik laikas nebuvo pats palankiausias – vidury dienos paukštokai kažkur išsilaksto. Dešinėje – takas einantis jūros sienos viršumi. Kažkur prieš šimtą metų pastatė vietiniai šią sieną nuo jūros vandens, taip iš užliejamų pievų gavo dirbamas žemes.

Jūros užliejamoje dalyje auga keisti dalykai.

Beeinant keliu labai keičiasi augmenija.

Mum beeinant kaip tik kilo vanduo. Srovė – lyg upė tekėtų.

Potvynis šias vietas užlieja du kartus per parą.

Deja, šią žiemą dalį kelio apgadino bangos. Neįtikėtinai skamba – bangos miške.

Dar labiau neįtikėtinai skamba – delfinai miške.

Kairėje už medžių – jūra vandenynas. Tiesa, ne atvira – visgi čia įlanka įlankoje.

Užkilę į bokštelį apžiūrėjom jūrą. Su upės sraunumo vandeniu (kaip dauguma esu pratusi matyti jūrą, banguojančią pirmyn atgal, o ne tekančią viena kryptimi) ir medžiais augančiais tiesiog iš vandens (kaip pelkėjančiuose ežeruose).