Juodoji pelkė visai ne juoda

Čia toliau istorija vyko tą pačią dieną, kai mašiniukai mum kelią pastojo.
Mūsiškė puikiai pritapo prie senų Jaguar’ų, o mes patraukėm į pelkę.  Prieš tai užsiregistravę žurnale, kad išėjom (matyt dienos pabaigoj jie skaičiuoja nuskendusius, gyvačių suvalgytus).

Net po liūčių sezono, čia sausa, nei Laurius nei vilkas (tas kurs pozuoja tarp afrikietiškų (!) augalų) kojų nesušlapo.

Erelis kažkoksai.

Medinė (kirtis ant e) kregždė (Tree martin).

Labas kregždė. Sveiki atvykę kregždė (Čia taip vadinasi – Welcome swallow).

Pati pelkė, ale ne juoda visai.

Gėlės ir vynuogynai aplink pelkę.

Diena klaikiai vėjuota pasitaikė, paukščių sutikt nesitikėjom. Registruojantis moteriškė perspėjo dėl gyvačių. Tokią šiltą dieną jos lenda į šviesą nosies pasidegint. Bet iš tikro viskas buvo gražu ir visai nebaisu. Dar lankstinuke perspėjo einant natūraliu „tiltu” per pelkę būt atsargiems, į raistą nenudardėti, tikėjomės siauro praėjimo, o ten kone vieškelis, sausa aplink.

Štai taip Australijoje atrodo istorinis geležinkelio tiltas. Kurį laiką laukėm traukinio. Girdėjom atvažiuojantį. Po 10 min supratom, kad tai tik vėjas pušyse.

Beveik lietuviškas šilelis, tik spygliai pušų 3 kartus ilgesni. Ir stulpas vidury niekur.

Susimąstęs vilkas tarp  senų mašinų.

Keisti augalėliai. Ypač tie kutosai.

Susiradė seną staliuką nutarėm papiknikaut, aplankė mus vabalas.

Tobula ramybė vynynėj su šokoladiniu pyragu, mažais paukštukais ir diedukais vairuojančiais senas mašinas. „Tai ar sutikot gyvačių?” – paklausė mūsų kai grįžom.

Vilis vizgina uodegą.

Čia piknikavom, ant to kelio tolumoj matavom ūgį, už tvoros stebėjom lamas.

Lamos ar alpakos – dar neskiriu.

O po pietų patraukėm toliau. Į pajūrį.