Nuotykiai aukštyn kojom
Kaktusas su vaisiais/uogom/kas tai per daiktas? Čia pakroviau nuotraukų apie augalus, tiesiog.
Net ir žiemą čia sėkmingai žydi.
Kai kurie paukščiai čia valgo medų, tai va iš tokių augalų.
Dideli ir maži augalokai.
Ruduo botanikos sode. Kažkaip neišeina vadinti žiema.
Citrinos tokios”Budos pirštai”. Viena kinė pasakojo, kaip jie kepa šitas citrinas.
Botanikos sodan vis užsukam.
Meditacija per lietų pačiame miesto centre, atsisukus į šiaurę. Iš to daikto po skėčiu sklido muzika.
Daug žmonių į turgų tempiasi tokius vežimėlius pirkiniams susidėt.
Pasivaikščiojom po Šiaurinę Adelaidę (čia kaip koks Antakalnis ar Žvėrynas vietinis), truputi vietinės architektūros.
Daug kas primena Angliją.
Ta balta būdelė, spėjam, vėliau pristatytas tulikas. Bet nebūtinai.
Vietinė nykštukų pilaitė.
Sena sena parduotuvė čia buvus.
O vieną naktį…
Kaimynai siurblį pasiskolino, taip sužinojom, kad jie tik rankinį mažiuką turi. Tad kai buvo vėlgi „didžioji išmetimo diena” pamatę siurblį partįsėm 😀 Beveik toks pat kaip iš Queen klipo.
O čia pasivažinėję po išpardavimus parsivežam kolonėles, gerą stiprintuvą, pompą, dvigulį pripučiamą čiužinį su audringa praeitim (sako ant jo daug roko grupių nakvojo). Tai jau galit mus lankyt 🙂
Kolonėlės ir kiti dalykai mūsų gatvėje.
Su paštininku susitarėm, tai dabar siuntinius prie durų palieka. Siuntinys nuo mamos ir kitų šeimyniškių.
Mes irgi išsiunčiam. Anądien paprašėm gražių pašto ženkliukų. Paštininkė bandė sudėliot reikiamą sumą, rinko ženkliukus iš kolegų stalčių, jai sunkiai sekėsi juos suskaičiuot ir įvest į naują programą. Truputį pasikeikė ant naujos programos, galų gale įsijungė kažkokį mėlyną DOS’inį ekraną ir laimėjo kovą prieš kompiuterį.
Vieną tamsų vakarą įsikuitė į visokius pledus, su arbata rankose žiūrėjom filmus. Kažkas pabeldė į duris. Kaimynė rado prie pašto dėžučių siuntinį mums! 3 knygos nuo Giedrės, keista, kad dar nieks neišbyrėjo iš žydro popierėlio…
Pradedu galvot, kad reik vėl rinkt pašto ženklus kaip vaikystėj.
Peizažas iš siuntinių.
Ir atvirutės (ar atvirukai?) iš viso pasaulio.
Mažiausiųjų menai.
Didžiausi menai.
Va taip ir tykom prie pašto dėžučių.
Numetęs šalikelėj automobilį, perlipęs spygliuotą tvorą, jis nubėgo paskui kengūras…
Vasarą prisiminus. Iš skladuko ištraukti kadrai pabiručiai. Laurius išdidžiai pozuoja prie senobinio relikto iš tų laikų, kai nebuvo makdonaldų, aifonų ir kondicionierių.
Kai eini nuo turgaus į vakarus, pietine puse, dešinėje pasitinka du liūtai saugantys raudonus vartus į koldūnų, nūdlų, nenusakomų troškinių, raudonų žibintų, hello kitty, bubble tea ir pokemonų pasaulį. Gali pereiti per minutę, o gali likti pusdieniui.
Alkoholio vartojimas viešoje vietoje draudžiamas, piknike rudenį pajūryje be vyno darosi nelinksma, išbandom amerikietišką tradiciją. Vyną parduodami, kone visada pasiūlo popierinį maišoką.
Nedidelis, už Puntuką didesnis, akmens šmotas, granitas, gražios spalvos, taigi…
Akmuo – subinė, arba ką įžvelgė mano sugadinta vaizduotė. Idant amžinai iškyla ta pati problema – kaip gi pozuoti prie visokiausių didelių objektų, o taipogi ne visada norisi nuotraukose matyti savo marmūzę (labai panorau pavartoti šį žodį, noras užvaldė smegenis, kontekstas ėmė darytis nebesvarbus, teko pasiduoti), tad pati akmens forma pasiūlė tiesmukai iliustruoti liaudies posakį apie lindimą be muilo.
Tokia tai magija slypi juostinėse nuotraukose, kai pabuvęs upeliokas, šalia kelio, kuris, lyg tyčia prisėdus tampa neromantiškai judrus, atrodo itin jaukiai.
Surfinti šiame paplūdimyje nepatartina dėl didelių bangų išmuštų duobių, pavojingų povandeninių srovių ir panašių dalykų, vietinės moterys ateina čia žvejoti, nuo kranto užmeta meškerę, kai kurių meškerės nematomos.
O juk visada įdomiau ten, kur mūsų neįleidžia…