Kengūrija – Puslapis 22 – Nuotykiai aukštyn kojom

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 2-a diena.

Taigi. Kelionės memuarus sudalinom dienomis, gal taip lengviau patiems nepasimest, nors kai pagalvoji, koks skirtumas, kurią dieną kas vyko. Bet kokiu atveju, pirma naktis kelyje pasitaikė… šaltoka (tada naivuoliai nė neįtarėm, kad tai tik gėlytės palyginus).

Ne tik mum šaltas rytas pasitaikė. Avocetės vėsta.

Visad norėjau nusifotografuoti prie milžiniškų padarų ir panašių dalykų. Kaip filmuose apie Ameriką. Važiavom, ir vos pamatę šį omarą, visi trys ėmėm spiegt: stojam! Gerai, Laurius nespiegė, bet stabdžiai cypė. Suvenyrinė nuotrauka.

Stojom ir prie mažesnių padarų.

Vienas batman’as (žmogus, kuris tyrinėja šikšnosparnius) mum pasakojo apie Naracoorte olas. Nutarėm užsukt. Pravažiavom eilę nedidelių, vienodų miestukų, kurių pradžioje mus pasitiko ženklai „Tvarkingiausias Australijos miestelis 1993” ir pan. Nė gyvos dvasios. Nėr žmonių – nėr ir kam šiukšlint, matyt todėl ir tvarkinga iki šiol. Australijoj dažnai pasijunti labai vienišas. O gal tiksliau būtų sakyt – vienas. Keliuose nedaug automobilių. Miesteliai tušti. Pažintiniuose takuose, net populiariausiuose, ir tai nedaug žmonių. Tiesiog. Čia mažai gyventojų. Ir jie sėdi namie ir žiūri tv (vienintelis logiškas paaiškinimas, kur dingsta žmonės).
Taigi, Naracoorte. Požeminiuose urvuose gyvena šikšnosparniai. Šalia muziejus apie čia rastas fosilijas. Seniai seniai čia gyveno padarai. Dideli. Labai dideli. Su Reda maivomės prie natūralaus dydžio priešistorinio vombato skulptūros. Na ir sutvėrimas!

Muziejuje išbandėm mokslininkų dalią. Lindom urvu skirtu turistams. Smagu, bet kažkaip vistiek siaubingai klaustrofobiška.

Stilizuotas pirmykštis žvėris (ar tik žmonės buvo primykščiai?).

Pliušinė koalkengūrė ir sijonuotasis plokščianagis.

Olose. Turėtų būti gera pasislėpt karštą vasaros dieną.

Vis dar nekaršta, nors pasitraukėm nuo vėjuoto pajūrio. Net medlesys susisukęs.

Šito garnelio Laurius neturėjo savo kolekcijoj. Stabtelėjom. Tie ir temačiau visus tris – Redą, Laurių ir garnį.

Galiausiai pasiekėm Mount Gambier miestelį. Jo pakrašty – didelis kalnas. Kalno viršuje – duobė. Duobėje – vanduo. Visas žydras žydras. Kraterinės kilmės ežeras. Kažkada būta ugnikalnio, bet kartu pafantazuot, kad gal čia krateris, kurį išmušė koks meteoritas.

Žydrynė. Įsikūrėm normaliam kempinge. Su dušais ir net virtuvėle (kurioje sėdėjom visą vakarą, nes ten šilčiau). Miegojom po medžiu pilnu rožinių kakadu. Paryčiais pradėjo dainuot kažkoks labai linksmas paukštukas. O paskui ėmė rėkt varnos. Jų balsai primena neišauklėtų vaikų verksmą arba avių bliovimą.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 1-a diena.

Gan ilgai delsėm, vis niekaip neprisėsdavom aprašyt savo pirmos didesnės kelionės. Bet pagaliau pradėjom, tai gal jau kaip nors dabar.

Taigi pirmoji kelionė – Adelaidė-Melburnas-Adelaidė.

[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?saddr=Adelaide+SA+5000,+Australia&daddr=-35.17095,138.83526+to:-35.32392,139.33136+to:Coorong+National+Park,+South+Australia,+Australia+to:Kingston+Se,+South+Australia,+Australia+to:Naracoorte,+South+Australia,+Australia+to:Mount+Gambier,+South+Australia,+Australia+to:Warrnambool,+Victoria,+Australia+to:Great+Otway+National+Park,+Wye+River,+Victoria,+Australia+to:Melbourne,+Victoria,+Australia+to:Adelaide,+South+Australia,+Australia&hl=en&sll=-37.103384,142.333374&sspn=2.904596,5.817261&geocode=FaoH6_0dCd5CCCkFZ5JwO8mwajHwp45iVDYDBQ%3BFXpV5_0dPHVGCCkfgO4GJim3ajGW6o3jLsTldg%3BFfD_5P0dIAdOCClriVwnpge3ajFA05xJVDYDEw%3BFTZz2_0dvBhQCCEAX7pFVTYDDw%3BFSUFzv0d7PtVCCmlR3WOnni1ajEw-45iVDYDBQ%3BFXIczP0dtJFjCCkLhE-WoLbLajEA0o5iVDYDBA%3BFbzEvv0duixkCClLaXLEBCaeqjHg0Y5iVDYDBA%3BFVJTtv0dFCR-CCmhxF-2yU3NajHg1aAwpHkFBQ%3BFc4XsP0dokaOCCEAqUIUpXkFDw%3BFT0Ev_0dpPWjCCmB_REPr0LWajHg54whdVYEBQ%3BFaoH6_0dCd5CCCkFZ5JwO8mwajHwp45iVDYDBQ&vpsrc=0&mra=ls&via=1,2&t=h&z=7 width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]

Štai toks buvo mūsų visas maršrutas. Link Melburno važiavom pakrante, o atgal toliau nuo vandens, vis kitu keliu. Kažkur du tūkstančiai kilometrų, bet ant žemėlapio visiška smulkmė atrodo. Važiuoji važiuoji…

Smulkmenos ir įspūdžiai iš Lukos užrašų knygutės. Paišyta riedant pagrindine autostrada (vos dvi mašinos prasilenkia, asfaltas senovinis (kur labai darda), mašinos durelėse plyšys, pro kurį ūžia vėjas, užkišom vieninteliu daiktu pasiektu salono bardake (tai neišvengiama kai trijų žmonių daiktus ir dar tris ganėtinai aukštus žmones sutalpini į beveik pilnametystės sulaukusią korolą) – pora kojinių.
Taigi, susipakavę galybę daiktų (per daug, kaip visada, per daug) dar mieste pamatėm „garage sale” ir žinoma užsukom. Reikia gi Redai parodyt mūsų džiaugsmą ir neišsenkantį šlamšto šaltinį. Krūva knygų, bliūdelis, kuprinė ir didelis rinkinys pieštukų, antspaudukų ir flomasterių buvo sukaišioti kur papuolė. Šalikelėj vyrukas su gitara ir stilingais kepure pardavinėjo mangus. O taip, tobulų mangų sezonas! Pakilios nuotaikos palikom miestą. Pirkom kavą Redai kaimelio kepykloj. Ir sausainius iš… sodos (gal kepėjas įsimylėjęs?)

Upę kirtom keltu (kažkada pasakojom apie juos). Upė – kaip gatvė – su kelio ženklais. Kaip priklauso.

Pozavom druskos ežere. Kojos klimpo. Labai keistas jausmas. Lyg eitum plono ledo pluta, ir nesupranti kas po juo – vanduo ar tik sniegas. Kažkas tokio. Tik kepina saulė ir viskas „ružava”.

Druskos sniegas.

Pirmą dieną toli nevažiavom. Sustojom Coorong’o parke. Tas Coorong’as – kaip Kuršių Nerija – siauras ilgas pusiasalis su kopom, kur gyvena daug paukščių. Tada marios. Už jų – žemynas. Tai va mes tarkim tokiam kaip Ventės rage apsistojom. Klaikus vėjas, pamanėm (nežinojom, kas mūs laukia netolimoj ateity).

Laurius pozuoja su kopom ir mariom fone.

Tikrai nestokojo paukščių tenais. Juodos gulbės.

Ir velniai žin kokie dar paukštukai. Krūmuose visur šnarėjo, cypsėjo. Palapinę įsismeigėm po krūmu kuriame Vilis lizdelį susisukęs. Kaip ir bet kurie nepageidaujami svečiai ar triukšmingi kaimynai buvom aprėkti. Vakarėjant vėjas nerimo, tad sulindom palapinėn. Aplink poilsiavo tik senukai su kemperiais. O tualetas (o taip, kone kiekviena stovyklavietė turi tokį), kaip bebūtų keista, įrengtas už poros kilometrų. Supaisysi tuos australus….

Mount Lofty

Ilgiausiai nieko nerašėm nes pas mus Reda svečiavosi. Atostogavom, taip sakant.
Vieną pirmų dienų suplanavom leistis nuo kalno dviračiais. Mus paėmė nuo namų, švietė saulė, apsirengėm lengvai. Bet… Ant kalno tvyrojo rūkas, o gal tiksliau būtų sakyti, kad kalnas pats tvyrojo kažkokiame debesyje. Čia vienas iš tų atvejų, kai rodos lyja iš apačios, šono, žodžiu, šlapia.

Pasidžiaugėm rūko vaizdais, nekasdien tokių būna Adelaidėj (nė karto dar neteko matyt).

Štai visi trys baisiai žavūs, pasiruošę.

Žavinga panorama.

O iš tiesų čia turėtų būt toks maždaug vaizdas.

Pamaivos su šalmais ir pirštinėm.

Riedam žemyn. Mint nereik, tik spaust stabdį.

Patsai geriausias/gražiausias rūko vaizdas.

Didelis ir triukšmingas paukštis – Geltonuodegė juodoji kakadu (angl. Yellow-tailed Black-Cockatoo, lot. Calyptorhynchus funereus), kurios vis nesiseka normaliai „pagauti”. Tai labai aukštai, tai per miglą…

Dalis kelio ėjo asfaltu…

…dalis oranžiniais takeliais.

Stabtelėjom Cleland’o parke parodyt Redai vietinių. Suraskit kengūrą čia.

Raudonantakis kikilis/amadina (angl. Red-browed Finch, lot. Neochmia temporalis).

Kokios pėdos, kokios pėdos! (Laukys, angl. Eurasian Coot, lot. Fulica atra).

Kairėje Geltonkuodė kakadu (angl. Sulphur-crested Cockatoo, lot. Cacatua galerita). Dešinėje valabė (angl. Wallaby).

Earth Station Festivalis

Už tuos marškinėlius, kur konkursą laimėjau, dar gavau kvietimų į World muzikos festivalį Belair parke kalvose.

Nuvažiavom traukiniu, nuo traukinio iki festivalio vietos važinėjo autobusiukas, viskas tam, kad žmonės saugotų gamtą ir nevažiuotų automobiliais.

Paklausėm šiek tiek muzikos.

Apžiūrėjom Stan’s Cafe pasirodymą – parodą, kur įvairi statistika išreikšta ryžiais. Vienas ryžis – vienas žmogus. Šitas kalnas – Australijos gyventojai.

Kairėje – Žmonės, kurie nusipirko The Beatles singlą „Can’t buy me love” pirmą išleidimo dieną.
Dešinėje – The Beatles.

Nedidelis šiaip festivaliukas.

Ten pat pristatė ir ką tik atspaustus marškinėlius, laimėjusius konkursą.

Maniškiai irgi tarp jų!

Visai nedaug žmonių ten buvo, praleidę vieną vakarą ir kitos dienos pusdienį išvažiavom namo, pas Redą.

Warren parkas

Kartą pagalvojom, kad paprastai mes važiuojam į pietus arba į vakarus nuo Adelaidės, bet labai retai į šiaurę. Todėl pasiėmėm žemėlapį ir dūrėm į pirmą parką virš Adelaidės – Warren.