Anądien skaičiau vienos vokiečių kilmės australės (jos puslapis čia) įspūdžių, po kelionės į Vokietiją. Kas jai patiko. Ir ko pasiilgo, kuom džiaugėsi grįžusi į Australiją. Visiškai sutampa su mūsų nuomone. Taigi, sąrašas:
• Gyvūnija;
• Labai (ji naudoja žodį super) draugiškos pardavėjos;
• Vietinė biblioteka (mes irgi džiaugiamės naujausiais filmais, muzika ir fantastiškomis knygomis už dyką);
• Vandenynas (o taip!);
• Žvaigždžių stebėjimas (nedidelis gyventojų tankis lemia labai mažą taip vadinamą šviesos taršą);
• Mangai…
Taigi. Mus irgi sužavėjo gyvunija. Nors žinduolių, visokių mielų kailiniuotų padarų rūšių ne tiek daug, bet gi jie laipo medžiais vidury miesto, tiesiog prie namų. Jau pasakojau apie posumus. Čia kita jų rūšis, daug mažesni, mieli padarėliai. Gan drąsūs, ne kartą susitikom akis į akį. Jie itin pamėgo europinius klevus. Žiemą, nukritus lapams šituos mažučius tapo lengviau pastebėt.
Kažkurią pavakarę patraukėm į vieną didesnių miesto parkų įsikūrųsi prie upės, tarp kelių didelių gatvių ar net autostradų. O parke ramuma.
Ir čia gyvena lapės. Skraidančios lapės. Ryžos skraidančios lapės. Visad įsivaizdavauu, kad 1. šikšnosparniai miega pasislėpę uolose, palėpėse, urvuose ar bent tankiuose medžiuose,
2. šikšnosparniai dieną miega ir tik miega, netriukšmauja ir neskraido.
Tai ne. Jie ir paskraido, ir kelia belekokį triukšmą ir snaudžia labai jau atviroje vietoje.
Mes nelikom nepastebėti irgi.
Kitą sykį išėjom paslampinėt po miestą. Netoli miesto centro, prie upės, uosto naujai įkurtas rajonas, visuose giduose kviečia ten užsukt apsipirkinėt ar pavalgyt restoranuose. Šeštadienio popietę ten visiškai tuščia, nieks nedirba, keletas žvejų žvejoja. Tarp jų sutikom ir (nesijuokite) australinį žalčiakaklį. Laurius turi knygą su visais vietiniais paukščiais. Tai džiaugėmės sutikę paskutinį trūkstamą paukštį iš kormoranų ir pan. puslapio. Oplia!
Tądien netikėtai atšilo, megztukas atsidūrė rankinėj, paltas – ant suoliuko, va tau ir žiema!
Paukštis fantastiškai pozavo ir net pakvatojo, to garso giesme vadint nekyla mintis…
Kada paskutinį kartą matėt laukinę pelėdą?
Išėjom pietum kažko nusipirkt į parduotuvę. Darbo tebuvo „normaliai”, o ne per daug, tad turėjom laiko prasieit, patraukėm link pajūrio. Vienoje palmėje dėmesį patraukė triukšmas. Nieko naujo, papūgėlės rėkauja, bet gi pažiūrėjau, kurios. Tada tarp lapų sujudėjo, kažkas didednisir baltas. Ai, kokia nors kakadu… Bet palauk, ne visai balta ir mažesnė. Gal jauniklė? Ir tada tas žvėris atsisuko ir pažiūrėjo tiesiai į mus. Reikėjo matyt kokiu greičiu parėjom namo, pasiėmėm fotoaparatą ir dviračiais numynėm atgal iki paukščio! Tyto alba įtariai sekė mus žvilgsniu.
