Nuotykiai aukštyn kojom
Kartą pagalvojom, kad paprastai mes važiuojam į pietus arba į vakarus nuo Adelaidės, bet labai retai į šiaurę. Todėl pasiėmėm žemėlapį ir dūrėm į pirmą parką virš Adelaidės – Warren.
Pavasaris – viskas žalia ir žydi.
Gegutė ieško, kam savo kiaušinius pakišus.
Nepatenkintas driežokas mauna į krūmus.
Pirmoji sutikta laukinė echidna. Tik labai jau kukli buvo ir po medžiu slėpės.
Pardalotė linksmina savo čiulbėjimu.
Ir pabaigai, praktiškai idiliškas australiškas vaizdelis.
Kažkur kalvose, nedidelio miestelio pakrašty šalikelėj pasitinka ženklas „Paroda dabar veikia, užeikite”. Nusukus nuo kelio atsiduri didelėje pievoje, kur po senu ąžuolu miniatiūriniame namelyje – kambarėlyje įsikūrus galerija, jei taip galima pavadint.
Šeštadienį užsukom ten aplankyt Karos parodos „tuščias lizdas”.
Rankų darbo popieriaus lizdeliai – kiaušinio lukštai tarsi mėgino pabėgt pro atsitiktinę skylę sienoje į kiemą, kur maloniai šildė saulė.
Lizdeliai ir pati autorė.
Gatvės menas, o jei miške? Miško trobelės menas?
Miško trobelės menas 2.
Sandėliukas po palme ir šilelis.
Žvaigždėtas dangus ir mėnulio pilnatis sandėliuke.
Parbridę per pievą apsukom ratą po apylinkęs.
Palinkėję Karai geros dienos patraukėm toliau.
Dar kartą pasikliovėm knygute su Pietų Australijos takais. Pasiėmėm Dramblį drauge, tai buvo kam pozuot ant beveik violetinių akmenų.
Uolos uolos…
Ir vėl uolos.
Visokių formų ir spalvų uolos.
Dešinėje, ties horizontu – Glenelg’as, kur ne kartą jau buvom.
Tekstūros.
Spalvos.
Vėl spalvos ir formos.
Ir vėl.
Beveik mėnulio kalvos.
Ir pirmykščiai kažkokie.
Visas savaitgalis buvo labai sėkmingas medžiojant paukščius. Tarp jų pasitaikė pora mielai pasipuikavusių, kameros nepabūgusių.
Juodieji taikieji ančiukai (angl. Black Pacific Duck) skuodžia į vandenį.
Kormoranai susirado vietelę pailsėti.
Juodieji gulbiukai.
Didysis (angl. Great Egret) ir baltaveidis (angl. White-faced heron) garniai.
Mažasis margasis kormoranas (angl. Little Pied Cormorant) pozuoja.
Koks gražuolis…
Džiūva.
Kas ten vyksta?
Kibkit žuvelės, didelės ir mažos.
Ir man, ir man…
Nieko nebus…
O gal?…
Mūsų vadovėlis siūlė atvažiuoti čia, į salą, persikelti į Jauno Vyro Pusiasalį (pavadinimai nepaliauja stebinti) ir eiti įspūdingu taku. Bet gi neradom jokio uosto, tik nedidukę privačių laivelių prieplauką. Aplink jokių žmonių, tik kažkokie sandėliai, pelkės ir varnos.
Pas kažką kieme juodauodegės vietinės vištelės (angl. Black-tailed Native-hen) ganosi. Baigščios labai, bet spėjom pro mašinos langą įamžinti.
Visa pakrantė atptverta, bet per kažkokius bruzgynus prasibrovėm arčiau prie privataus liepto.
Žuvėdra baltoji, kodėl man uodega moji?
Kaspijos žuvėdra (angl. Caspian Tern) stebi aplinką.
Kuodotosios žuvėdros (angl. Crested Tern) pasiruošusios skrydžiui.
Mažasis juodasis kormoranas (angl. Little Black Cormorant).
Žiūrėk aukštyk ir gyvenk – žmonės sako, žmonės žino. Matyt čia žuvėdrų saugotis reikia 🙂
Kitoj salos pusėj vaizdas kiek kitoks.
Kažkur tolumoje visureigių entuziastai.
Ir dar keli.
Kažkokių krabelių nuvaikščiotas smėlis. Mūsų kojos smigo giliai.
Bet vertėjo šlapiu smėliu eiti. Pakrante braidžiojo Australiniai kojūkai (angl. Banded Stilt), ir šį kartą vertimas ne mano (Wiki) 🙂
Tarp jų įsimaišiusi ir Raudonkaklė avocetė (angl. Red-necked Avocet).
Pasivaikę kojūkus ir avocetes nuvažiavom į kitą krantą, kur prieštai matėm besimalančius visureigius. Čia, matyt, perspėjimas jiems. Vargšai sėjikėliai.
Saulėlydis paplūdymyje – atrodo gražiai, bet iš tiesų šėlo vėjas, į akis ir dantis pustantis smėlį, buvo šalta.
Dar viena nuotrauka atminimui, susipakavom ir išvažiavom namo.