Pabudom naktį, prireikė taip sakant. Išlendam lauk, lauke šlapia šlapia, pažeme rūkas, iki kelių, ne, dar daugiau, cikados žiogai vis dar rėkia, kažkas rūke klykia, pilnatis šviečia, galėtum kone knygą skaityt, toli toli žąsys loja, lyg žmonės kalbėtų, tik žmonių aplink nėra, o žolė šlapia, kojinių sušlapt nesinori, tad išėjom basikom, traukėm fotoaparatą ir medžiojom rūką ir žvaigždes, o kojos pamėlo nuo šalčio, tiesą sakant, tik spėju, kad pamėlo, tamsu gi buvo ir šiaip mėnesienoj viskas mėlyna, o paskui taip gerai miegojosi, kol ryte šarkos neužgiedojo.
Pilnaties naktis, pusė 5.
Šitos pašvaistės plika akim nematėm, gal kieno aurą aparatas užfiksavo ar kokia pelkių sielą, o gal lėtai čia rytas sliūkino.
O paskui atėjo rytas, gaiviai vėsus ir šlapias, uodų pilna veranda palapinės, bet uodai nekando, visgi dar per šalta, gurkšnojom arbatą…
…ant pasaulio krašto.
Tose pelkėse visą naktį kažkas rėkė klykė, vištos, garniai ir visi kiti ir varlės imitavo motorines valtis.
O kol bagažinėj ieškojau pusryčių, o Laurius rinko palapinės kuoliukus per tris minutes, greičiau už mus, rūkas susirinko daiktus ir iškeliavo per pievas…
Pusryčiam buvo sūrelis iš reklamos, kurią dar vaikystėj per kabelinę rodydavo.
