Šeštadienį nežadėjo nei gero, nei blogo oro. Kas bus tas, nusprendėm, sėdom ant dviračių ir išmynėm. Dar netoli namų ėmė lynot, tad stabtelėjom šunų parodoj, tiesiog parke.
Daugiausia šeimininkų su šunimis laukė eilėje pas… fotografą. O kadangi vistik žiema čia – dauguma šuniukų aprengti. Keletas jų demonstravo originalesnius apdarus…
…kiti vilkėjo tiesiog lietpalčius…
… ar striukes.
Užsukę į rusų parduotuvę nusipirkom „Karvučių” ir giros (matėm Kėdainių ir Rokiškio konservų taipogi). Lietus nurimo, tad patraukėm toliau, tuo pačiu keliuku, kur link jūros veda, tik į kitą pusę – link kalvų. Palei upę.
Pakeliui aptikom O-Bahn’ą – neva bėgius…
…kuriais autobusai laksto.
Pro debesis lindo saulė. Mindami lengvai įkalnėn sutikom ančiuką Donaldą. Kartais kelias nusukdavo nuo upės, baigdavosi, reikdavo paminti gatvelėmis ir vėl paieškoti dviračių tako. Bet diena atrodė tobula.
Sutikom dar nematytą baikštų paukštį – baltaveidį garnį (Egretta novaehollandiae), ir beveik nesutikom žmonių, išskyrus keletą sportininkų ir šunis vedžiojančių. Kažkur pakelėj bažnyčioj grojo elektrinėm gitarom. Kitur žaidė golfą. Karts nuo karto kirsdavom O-Bahną. Tolumoje kalvos skendėjo debesyse. Kelias statėjo, upė sraunėjo. Čia vertėtų paminėt, kad upės sraunumas čia sąlyginis dalykas ir jokiu būdu nereikėtų lyginti tarkim su Vilnelės srove pavasarį. Tiesiog iš stovinčio vandens, balos tapo panašu į judantį vandenį. Pavažiavus toliau upė jau vietomis net putojo atsimušdama į akmenis, krisdama kokių 15 cm aukščio kriokliukais. Namų mažėjo. Paukščių daugėjo. Dangus niaukėsi. Ėmė staigiai statėti. Iki kelio pabaigos, tuo pačiu ir miesto galo ir kalvų pradžios buvo belikę vos 5 km, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Tai bus linksmas važiavimas namo – 20km nuo kalno! Bet… prapliupo lietus. Pastovėję po medžiu pasileidom žemyn, greičiau namo. Neilgai trukus lietus liovėsi. Daugmaž išdžiuvom (leidžiantis nuo kalno vėjas veikia kaip plaukų džiovintuvas). O kad per gerai nebūtų – prakiuro Lauriaus dviračio padanga.
Pakeliui palengva besistumdami dviračius galėjom stebėti kitus paukščius, tokius kaip daugiaspalvė loriketa (Trichoglossus haematodus).
Iki miesto 10 km, iki namų dar toliau, kaip nors pareisim, tik va sutems. Laimėj pakeliui pasitaikė kempingas, pasiklausinėjom, pasivaikščiojom po rajoną ir dar spėjom į dviračių parduotuvę prieš užsidarymą. Visgi šeštadienis. Po 15 min. Laurius džiaugėsi ne tik nauja kamera, bet ir padanga. Kad per daug nedžiūgautų – ėmė lyti. Taip jau rimtai.
O kai peršlapom batus, žinoma, nustojo. Dar spėjom sutikt didžiąją keltonkuodę kakadu (Cacatua galerita).
Ir metę dviračių taką parlėkėm namo gatvėmis. Tik niekaip nesupratom, kodėl gi reikėjo vėl į kalną mint.
Pabaigai – karštas dušas ir arbata sekė po visko, šiandien nečiaudom, viskas gerai.
