Pajūrio džiaugsmai (žiemą)

Taigi, pasidžiaugę keistu paplūdimiu Middle Beach’e (zvimbė uodai, čiulbėjo pelkių paukščiai), kitą dieną patrukėm į Pietus.

Paplūdimys dešinėje, tiesiai prieš nosį…

… ir kairėje.

Vos už kelių šimtų metrų nuo čia – pirmasis Australijoje nudistų pliažas – Maslin Beach. Ne ten žiūrit! Kitoj pusėj! (Iš tikro dar per šalta. Bent jau australiškiems nudistams. Lietuviai turbūt jau maudytųsi.)
Tiesą sakant, nežinau, ką jie stebi.

Galbūt šitą kalvą.

Ar šitą.

Čia ta kita pusė, ta, kur nudistų.

Papozavom.

Pasimaivėm.

Ir vingiuotu akmenuotu keliuku priėjom slaptą paplūdimį įlankoje. Su daugybe kriauklių.

Besiraičiojančiais turistais.

Ir kormoranais.

Tik vėliau sužinojom, kad čia ne šeimyna rinkosi su jaunais kormoraniukais (sakyk greitai: orangutangas su orangutangiukais, kormoranas su kormoraniukais), o dviejų skirtingų rūšių paukščiai – juodaveidis kormoranas (black-faced cormorant) ir margasis kormoranas (pied cormorant).

Ir kaip gi be kiro?

Jūra banguoja.

Plunksnos

Spalvotų paukščių, spalvotos plunksnos. Nors jų rasti ne taip paprasta. Ko gero, koks pilkas paukštelis susirenka spalvotas ir papuošia savo namų interjerą ar kažką. Bet visgi kasdienis pasivaikščiojimas parke žiūrint po kojom davė rezultatų.

Kairėje (nuo viršaus):
– Nežinomo paukščio plunksna. Manyta, kad manorinos, bet kiek per didelė.
– Kuoduotojo karvelio plunksnos, kurias jam išpešė šarka. Tai galbūt šarka ir puošia savo namus blizgiomis plunksnelėmis. Vidury parko įvyko ta drama. Nežinom, už ką.
– Korelos plunksna. Pametė, kai iš kadro bėgo. Labai fotografuotis nenorėjo. Nors dažniausiai, pamatę fotoaparatą, paukščiai apsikakoja.

Dešinėje (mažiau atpažintos plunksnos):
– Ko gero, vienos iš loriketų plunksnelė,
– Galbūt rozelos uodegos plunksna,
– Vienu metu parke tokių prikrito, turbūt keitė plunksnas kažkurios iš papūgų,
– Kalvose radom tokių pūkų prikritusių.

Kuoduotojo karvelio plunksnos.

Daugiau foto čia.

St. Kilda ir apylinkės 1

Vieną savaitgalį, tiesa, pakankamai vėlai, išsiruošėm kur nors iš namų. Galima sakyti, kad bedėm pirštu į žemėlapį ir pasirinkom (tokiu atveju tiksliau būtų sakyti, kad rinkosi pirštas) vietovę, pavadintą St. Kilda. Ko gero, reikėtų versti Šv.Kilda, šiuo atveju tai nesudėtinga. Ypač palyginus su tuom, kokių naujadarų prikūrėm ornitologijos srityje. Taigi, galbūt draustinio ženkliukas vidury niekur, gan tuščioje pakrantėje (pvz. kalvose draustinių ir pan. labai daug, tad sunku išsirinkt ir šiaip gausybėje jos pranyksta), o galbūt ne kartą girdėtas pavadinimas (Melburne yra įdomus rajonas tokiu pat vardu) lėmė pasirinkimą. Išsukus iš greitkelio tuščiu keliuku kirtom laukus ir kažkokias druskingas pelkes. Vos išlipus iš automobilio mus pasitiko paukščiai. Šalia esančioje padidinto mąstelio žaidimų aikštelėje (tuom ši vieta ir garsėja) beveik nebuvo žmonių. Palei jūrą vingiavo tramvajaus bėgiai. Nors aplink vos keli namai.

Pasivaikščiojom pajūriu. Pakankamai industrinė aplinka. Temo ir kaupėsi lietus, tad apsižvalgėm ir pažadėję grįžti, patraukėm namo.

Netolimoje saloje galima žvejoti ryklius. Lentelė rodo kiek ir kokio dydžio galima pagauti.

Priešais esančiame pusiasalyje – laukai tušti arba pristatyvi visokių fabrikų, elektrinių. Žvarbus vėjas neleido džiaugtis pajūriu tą dieną.

Taigi, sulaukę gero oro, kitą šeštadienį grįžom į Šv.Kildą. Kaip žadėjom.
Labai geras greičio apribojimas, ypač kai nėra jokio kelio.

Nereikėjo niekur eit –  berakinant mašiną mum pozavo paukščiai. Dainuojantis medavalgis (singing honeyeater) :).

Dar pora veikėjų. Pilkasis medšarkinis strazdas (Grey Shrike-Thrush) kairėje, Pilkasis vėduokliauodegis (Grey fantail) dešinėje.

O natūralioje aplinkoje pamatyti ir užfiksuoti karietaitę – neblogas iššūkis.

Taigi, patraukėmpažintiniu mangrovės keliu. Taip taip, išmokom naują žodį. Kairėje – paukščių stebėjimo būdelė. Tik laikas nebuvo pats palankiausias – vidury dienos paukštokai kažkur išsilaksto. Dešinėje – takas einantis jūros sienos viršumi. Kažkur prieš šimtą metų pastatė vietiniai šią sieną nuo jūros vandens, taip iš užliejamų pievų gavo dirbamas žemes.

Jūros užliejamoje dalyje auga keisti dalykai.

Beeinant keliu labai keičiasi augmenija.

Mum beeinant kaip tik kilo vanduo. Srovė – lyg upė tekėtų.

Potvynis šias vietas užlieja du kartus per parą.

Deja, šią žiemą dalį kelio apgadino bangos. Neįtikėtinai skamba – bangos miške.

Dar labiau neįtikėtinai skamba – delfinai miške.

Kairėje už medžių – jūra vandenynas. Tiesa, ne atvira – visgi čia įlanka įlankoje.

Užkilę į bokštelį apžiūrėjom jūrą. Su upės sraunumo vandeniu (kaip dauguma esu pratusi matyti jūrą, banguojančią pirmyn atgal, o ne tekančią viena kryptimi) ir medžiais augančiais tiesiog iš vandens (kaip pelkėjančiuose ežeruose).

Paukščio subinė

Atsiprašau už tokį pavadinimą, bet…

Paukščiai visada pozuoja…

… kol neišsitrauki fotoaparato.

Tada jie iškart atsuka subines.

Lyg susitarę.

Paniškai bėga iš kadro.

Atrodo, kai kurie sutverti rodyti uodegas.

O jei ne uodegas – tai tobulai slepiasi už ko tik gali.

Na gi!

O jei apeini iš kitos pusės, tiesiog demonstratyviai nusisuka.

Un koala, dos koalas, tres koalas…

Sekmadieniui pasirinkom kitą netoliese esantį parką. Belair’o nacionalinis parkas – seniausias Pietų Australijoje. Sako, kad tai buvo sanatorija pavargusiems tarnybiniams arkliukams.

Pasirinkom ilgiausią maršrutą, kurio pradžioj mus pasitiko piktos manorinos ir kiti paukščiai.

Kylant į viršų sutikom visai nedaug žmonių. Praėjom aidų tunelį. Tokios vietos kažkodėl sukelia klaustrofobišką jausmą.

Paukštokas. Pilkasis vėduokliauodegis (gal kas ornitologų pažįstat?).

Vietomis takas buvo status akmenuotas, vietomis švelniai leidosi nuo kalno. Viršuje aptikom krioklį! Jei tik taip galima pavadinti tą visai nekriokiančią, greičiau kapsinčią, srovelę.

Po liūčių žolė čia sužaliavo.

O dabar apie tai, ką Belair’e aptikom. Idant tai nacionalinis parkas, manom, kad kažkas ryte jas atnešė ir tvarkingai į medžius sudėliojo.

Pirma koala nekreipė į mus dėmesio.

Antra atrodė pavargus po vakar.

Trečia – pernelyg užsiėmus savo reikalais.

Ketvirtoji kabėjo įsispraudus tarp šakų. Mums prisiartinus nužvelgė abejingu žvilgsniu ir toliau snaudė.

Ko norit?

Penktoji. Ką jos vakar veikė?

Bene žvaliausia – šeštoji mūsų sutikta koala. Gaivus kalnų vėjas plaikstė jos plaukus… t.y. ausis.

Septintoji. Nieko naujo.
Iš čia ir posakis: Tingiu kaip koala.