Milijoną metų nieko čia nerašėm, nes šiuo metu mama atvažiavus, džiaugsmas pabūti kartu, negi kiurksosi prie blog’o. Na gerai, truputį 🙂
Kai atvykom į Adelaidę, klausinėjom vietinių, ką pamatyt. Dauguma rekomendavo Kengūrų salą.
Taigi keliamės keltu.
Kažkokia Australijos Skandinavija.
Temo staigiai, o tiek ženklai tiek šalikelės pilnos suvažinėtų kengūrų neviliojo lėkt greit.
Nemesk kelio dėl takelio arba kirsk kampą žvyrkeliu (raudonu).
Stovyklavietėje buvom vieninteliai. Tai kada čia sezonas? Keliai tušti, aplink tik kengūros… Naktį baisus vėjas nedavė miegot, palapinė šnarėjo, toks erzinantis garsas, lyg krūva turistų kuistųsi kuprinėse ir kažko ieškotų šnarančiuose celofaniniuose maišeliuose. Atsikėlėm – visur pilna pilko smėlio. Ant daiktų, nosyje, plaukuose, net akyse.
Bet dar niekur nemačiau tokio žvaigždėto dangaus kaip šitą naktį!
Visai netoli aplankėm ežerą.
Per Lauriaus gimtadienį užėjom į paštą. O ten – žiūronai už pusę kainos. Žiūrėjom žiūrėjom… ir dabar va pro tuos žiūronus žiūrim į paukščius ar laivus jūroje.
Ko nori?
Prie ežero slampinėjo paukštukai.
Garsusis Ruonių paplūdimys (čia toks pavadinimas).
Pusvalandį sėdėjom su gide ir stebėjom jūrų liūtus iš arti.
Jūrų liūtai žiemą ieškodami šiltos užuovėjos nukeliauja iki kopų, kartais ir iki lankytojų centro. Prižiūrėtoja skundėsi, kaip kartą vienas tingus dručkis užblokavo tualeto duris.
– Labai nepatogu buvo – sako.
Nuotraukoje kairėje – banginio skeletas.
Garsaus paplūdimio (geros bangos kartais) garsi parduotuvėlė („Lonely planet” rekomenduoja žuvies burgerius). Paplūdimyje nesutikom nė vieno žmogaus. Parduotuvėlėn užsuko keletas, visgi prie kelio ir degalinė yra.
Krabus pavogė. Baisus dalykas.
Pasirinkom kažkokį pažintinį kelią, ėjom uolom, kur tik po kojom težiūri iki jūros. O ten gražu.
O maudytis būtų baisu.
Nepraleidžiam progos papozuoti.
Kitą dieną aplankėm vieną garsesnių vietų saloje. Atrodo lyg čia S. Dali būtų prasisukęs.
Ne, žmonės, mes neišprotėjom, čia modernus menas!
Kailiniuotieji Naujosios Zelandijos ruoniai turškiasi.
Arba miega.
Čia gauruotieji Zelandijos ruoniai gulinėjo pavėsyje.
Užsukom į mažą miestuką -nė gyvos dvasios! Žaidimų aikštelės liūtai.
Taigi, miestukas.
Pelikanai mandri.
Ryk, žuvėdra, ryk!
Žydraakiai kormoranai.
Kelto belaukdamas Laurius „sumedžiojo” didžiulį kirą. Tiek tos salos.
Dabar gyvenam Melburne, bet apie tai – kitą kartą.
