Kepsniai ant stogo

Sekmadienį sugalvojom atšvęst mano gimimo dieną ant stogo. Visą rytą lijo, diena nežadėjo nieko gero. Bet, pasiekę miesto centrą pamatėm, kad čia nė lašas nebuvo nukritęs. Nors link kalvų – pliaupė. O paskui po truputį išsigiedrijo.

Pasimaiviau, kaip priklauso.

Laurius nepatenkintas. Kažkuom apsidrėbė batą.

Visai saulė išlindo. Dar buvo vaikų, muilo burbulų, vegetariškų dešrelių ir gimimo dienos dainelių anglų ir vokiečių kalbomis. Ir, žinoma, barbekiu. Australiškai.

Miestas.

O vos saulei nusileidus tampa šalta.

Gaila, saulėlydį užstojo tie pastatai.

Kažkaip

Kaimynstėj vis vyksta remontas. Gaila, nenufotografavau to namo seniau. Tai senas gražus pastatas, antro aukšto balkone kabėjo daug tokių senovinių narvelių. Visada spėsiu, pamaniau. Ir vieną dieną prasidėjo kažkokia rekonstrukcija, nei balkono, nei narvelių. Taip dažnai nutinka.

Gavau dėžę savo atvirukų, bet visgi labiausiai norėjau nufotografuoti juos viešose vietose. Deja, daug kur neradom atvirukų, tik kine. Kai kitą dieną nuėjau ten pat su fotoaparatu – atvirukų nebeliko.

Vienintelis kadras.

Tad, vietoj atvirukų, suskubau nufotografuot šitą papūgą, kol ji puošia vitriną.

Pajūrio džiaugsmai (žiemą)

Taigi, pasidžiaugę keistu paplūdimiu Middle Beach’e (zvimbė uodai, čiulbėjo pelkių paukščiai), kitą dieną patrukėm į Pietus.

Paplūdimys dešinėje, tiesiai prieš nosį…

… ir kairėje.

Vos už kelių šimtų metrų nuo čia – pirmasis Australijoje nudistų pliažas – Maslin Beach. Ne ten žiūrit! Kitoj pusėj! (Iš tikro dar per šalta. Bent jau australiškiems nudistams. Lietuviai turbūt jau maudytųsi.)
Tiesą sakant, nežinau, ką jie stebi.

Galbūt šitą kalvą.

Ar šitą.

Čia ta kita pusė, ta, kur nudistų.

Papozavom.

Pasimaivėm.

Ir vingiuotu akmenuotu keliuku priėjom slaptą paplūdimį įlankoje. Su daugybe kriauklių.

Besiraičiojančiais turistais.

Ir kormoranais.

Tik vėliau sužinojom, kad čia ne šeimyna rinkosi su jaunais kormoraniukais (sakyk greitai: orangutangas su orangutangiukais, kormoranas su kormoraniukais), o dviejų skirtingų rūšių paukščiai – juodaveidis kormoranas (black-faced cormorant) ir margasis kormoranas (pied cormorant).

Ir kaip gi be kiro?

Jūra banguoja.

Plunksnos

Spalvotų paukščių, spalvotos plunksnos. Nors jų rasti ne taip paprasta. Ko gero, koks pilkas paukštelis susirenka spalvotas ir papuošia savo namų interjerą ar kažką. Bet visgi kasdienis pasivaikščiojimas parke žiūrint po kojom davė rezultatų.

Kairėje (nuo viršaus):
– Nežinomo paukščio plunksna. Manyta, kad manorinos, bet kiek per didelė.
– Kuoduotojo karvelio plunksnos, kurias jam išpešė šarka. Tai galbūt šarka ir puošia savo namus blizgiomis plunksnelėmis. Vidury parko įvyko ta drama. Nežinom, už ką.
– Korelos plunksna. Pametė, kai iš kadro bėgo. Labai fotografuotis nenorėjo. Nors dažniausiai, pamatę fotoaparatą, paukščiai apsikakoja.

Dešinėje (mažiau atpažintos plunksnos):
– Ko gero, vienos iš loriketų plunksnelė,
– Galbūt rozelos uodegos plunksna,
– Vienu metu parke tokių prikrito, turbūt keitė plunksnas kažkurios iš papūgų,
– Kalvose radom tokių pūkų prikritusių.

Kuoduotojo karvelio plunksnos.

Daugiau foto čia.

Šv. Kilda ir apylinkės 2

Taigi… Kadangi kelias buvo uždarytas, teko grįžt atgal ir truputį paeit iš kitos pusės. Kuo arčiau jūros tuo medžiai aukštesni.

Potvynis sėmė vis didesnę teritoriją, virš galvų skraidžiojo nedideli lėktuvėliai.

Laurius rodo į ant šakų kabančius dumblius ir jūržoles visokias. Nejaugi potvyniai kartais ir tiek apsemia?

Kormoranas jūroje. Vienas iš nedaugelio paukščių sutiktų take.

Panašu, kad visi paukštokai susirinko į stovėjimo aikšteles vėlyvų savaitgalio pusryčių.

Medaus nerado, užtat cukraus!
Vienoj knygoj apie paukščių fotografavimą rekomenduojama jų ieškoti stovyklavietėse, stovėjimo aikštelėse, kur paukščiai drąsesni, žmonių nesibaimina ir dažnai užsuka patikrint, kas nubyrėjo nuo poilsiautojų maisto.

O varna išdidžiai tupėjo, kol mažasis Vilis ją lauk vijo. Per greitas ir per mažas paukštis – nepateko į kadrą.

Varnos medis.

O tramvajus sekmadieniais važiuoja per laukus nuo tramvajų muziejaus iki jūros ir atgal. Senoviniai stulpai tuščiuose pelkynuose –  ganėtinai siurealistinis vaizdas.

Kadangi netikėtai aplankėm nuostabią vietą, pamanėm, kad gali vėl taip pasisekt ir nusukom į visai netoli esantį Port Gawler – kitą vietovę žemėlapyje žaliai pažymėtą. Keliukas baigėsi  apvalia stovėjimo aikštele iš visų pusių apsuptą vandens. Čia rinkosi žvejai. Jų nuobodžiaujantys vaikai kažką baksnojo pagaliuku vandenyje.
Grįžtant žvyrkeliu (90km/h) mus lenkė fūra.

Kitas bandymas – Middle beach (Vidurinis paplūdimys – liet.). Jei vietos pavadinime yra žodis „Paplūdimys”, iškart įsivaizduoju smėlį, kopas. Čia vietoj jūros telkšojo ežeras, po kurį tingiai braidžiojo keli paukščiai, tetos maudė žirgelį.

Vienintelėje gatvelėje, jei taip galima pavadint smėlėtą keliuką palei didelę balą, namukai nespindėjo prabanga, kaip daug kur pajūry. Terasose – seni apsilaupę foteliai, kur ne kur balkonai palopyti skarda. Viskas dvelkė visiška ramybe.
Šalia – kempingas, kuriame laukiami tik gyventojai norintys apsistoti ilgesniam laikui. Iš jo eina takas. Jei norite pasivaikščioti – praneškite administracijai pagrindinėje parduotuvėje (kaži, ar ji dirba tik vasarą, ar užsidarė prieš daug metų – dėl saulės viskas išblunka taip greit, kad neatskirsi – ar 10 metų ar viena vasara prabėgo). Aplink nė gyvos dvasios. Tik džiūvantys skalbiniai išduoda gyventojus. Na ir už kampo garde vaikštantis labai mandras emu.

Šios trys nuotraukos fotografuotos viena paskui kitą. Čia galit įvertinti mažojo Vilio vikrumą. Kol jūršarkė (Oystercatcher) kakojo, paukštukas atbėgo, išbėgo ir vėl grįžo į kadrą.

Patys austrių gaudytojai – kaip ir priklauso gurmanams, išdidžiai braido pajūriu. Romantikai.

„Gatvė”.

Užsimaskavusi vietinė ilgasnapė geltondryžė vištelė (angl. Buff-banded Rail, Google translate vertimas – buffu-surištas geležinkelių) braido po pelkes.

Plastikinė pelėda žiūri į vakarus.