Nuotykiai aukštyn kojom
Čia baisios senienos. Turiu kompe aplanką, kuriame laikau nuotraukas skirtas blog’ui, tereik sukelt. Tai va keliu po truputį, tik rašyt nežinau ką. Šitas apie spalvas. Filipo sala (Phillip island). Daugiau – video. 🙂
Vyrai visada randa ką patyrinėt, pakrapštinėt.
Na gerai, čia viskas apie spalvas.
Balutės tarp uolų ir magiški pasauliai jose.
Kažkokių kirmėlokų darbas.
Colours
Taigi, užsisėdėjau amžinybę prie nuotraukų (žr. žemiau) tad rašymui nebeliko daug laiko. Tad trumpai. Kalėdos čia sutampa su vasaros atostogom, kas australams, atrodo, yra kur kas svarbiau. Bent jau taip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Bet gi ir čia jie švenčia.
Tarkim vienam rajonėly, tiksliau vienoje gatvėje jie visi eina iš proto ir išpuošia namus lemputėm ir kitais dalykais. Taip kaimynai varžosi, kas labiau pasipuošė. Kai kurie akivaizdžiai persistengė, bet žiūrovu nuo to tik smagiau. O žiūrovų irgi netrūksta, gatvelėje kamštis, aplinkui teko paieškot, kur palikt mašiną. Išlipi kažkokiam tamsiam priemiesčio kampe ir eini paskui minias. O ten staiga šviesos, muzika, šokantys Seniai Šalčiai (man šis pavadinimas kur kas smagesnis nei Kalėdų senelis. Dėd moroz. Va.). Mes užsižiūrėjom į visokias skraidančias lapes tad nesiskubindami atvažiavom į šviesų rajoną jau pasibaigus didžiosiom programom – kažkuriam kieme vaikiukai pakavosi natas ir saksofoną.
Kitam (šitam, šitoj nuotraukoje) išlindo dėdė kone su chalatu ir išjungė dainuojantį senį.
Bet vistiek smagu. Buvo ir santūresniųvariantų, na medžiai papuošti ir tiek, bet tai neįdomu.
Ačiū viešnioms iš Lietuvos Gintarei ir Robertai už nuotraukas.
O čia kita kalėdinė atrakcija.
Prekybos centro Myer vitrinos. Eini nuo lango prie lango, klausai istorijos, žiūri, viskas juda. Savaitgaliais ir prieš pat šventes prie langų neprieisi, eilės ilgiausios, minios žmonių.
Mum pasisekė užsukt lietingą sausio 1.
Istorija vadinasi Gingerbread Friends – Imbierinių sausainių draugai ar kažkas tokio. Visą galit išklausyt čia. Deja, tik anglų kalba.
Lauriaus mėgstamiausia vieta – 3.33s.
Nesu tikra ar Melburnas turi vieną pagrindinę eglę, ar daug jų. Jei visgi yra pagrindiniausia – spėjam, kad šita.
Lietus per Kalėdas, nieko naujo, mes pratę.
O pačias Kūčias sutikom namie su nemaža kompanija. Laba keista, kad šviesu, praktiškai ilgiausia diena. Žodžiu, joninės-kalėdos, kažkas tokio.
Naujų metų naktis mūsų paplūdimyje. Tai matyt viena iš keleto naktų, kada muzika groja visur ir ilgai ir lauke.
Fejerverkai virš miesto.
Sausio pirmą išlindom paslampinėt po miestą. Tuščia tuščia.
Ant vieno tilto kiekvienai šaliai iš kurios atvyksta emigrantai skirtas stendas su informacija. Pakankamai įdomu pažiūrinėt. Tarkim iš kai kurių salelių daugiausia imigruoja… žmonų. Ale gi Klaipėda užrašyta su klaida.
Nesusilaikau. Pamenat panašius batus iš gariūnų kokiais gūdžiais 90-aisiais. Maniau žmonės juos nešiojo, nes tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. O dabar gi baisi mada!
Tuščios gatvės, neįtikėtina!
Ir kitoks, ko gero Australijoj tinkamiausias būdas sutikt šventes – kur nors gamtoj prie vandenyno… 🙂 Čia turėčiau pridėt: su praėjusiom, bet kad labai jau seniai buvo. Tai tada tiesiog – gero oro, linkėjimai iš karščių.
Pagaliau pavyko lentas gaut ir per bangas prasinešt!
Nykštukės kempinge.
Berods čia Lake Entrance miestukas.
Gūdžią žiemą siunčiam jum saulėlydį. Vau vau!
O tada per pelkes ir pan. patraukėm iki Wilsons promontory, gal kada jau pasakojau apie tą vietovę.
Ten gyvūnų rojus. Nuo mažiausių krabelių.
Paukščių.
Iki drąsių kengūrų.
Ir mus ignoruojančių vombatų.
Šia lyriška gaida baigiu kelionės įspūdžius.
Ryk, žuvėdra, ryk.
O paskui nuvažiavom prie Sidnėjaus į Mėlynuosius kalnus.
Jie mėlyni nes eukaliptai išskiria kažkokį aliejų, kuris garuoja ir mėlynuoja. Kažkas tokio.
Čia eilinis bandymas pavaizduot aukštį.
Visas tas kalnynas – iš esmės tai tiesiog kanjonas, apaugęs mišku. Žalia siena.
Įdomiausia, kad kai kuriuos takelius britai visokie pakankamai seniai iškalė ir čia jau nuo seno sidnėjiškiai atvažiuodavo gamtoj pabūt.
Iš arčiau.
4 išdidūs nykštukai ir snieguolė, kurgi ne.
Vietinė fauna.
Fotografas maivosi. Dešinėje – jo laimikis.
Statybos ten pakankamai komplikuotos.
Siena kalnų miestelyje. Jei norit tokio desktopo – rašykit email’ą.
Tiek tų kalnų mėlynų, skubėjom į kempingą kol nesutemo ir lyt nepradėjo.
Na…
Lietus dėjo geras, su žaibais ir griaustiniais. 
Krūvos žmonių skalbinius išdžiovint tapo iššūkiu, bet vakarojom tarp kojinių pakankamai smagiai. Kas mum tas lietus?
Kitą dieną nuvažiavom į Sidnėjų. Ten nesitampėm fotoaparato, tad tik kelios foto.
Aplankėm akvariumą.
Mardi gras.
Ir kinų kvartalą. Nors čia nuotrauka su jais nieko bendro, tiesiog tas pats rajonas.
Čia dar pora juodai baltų užsilikusių iš Fraiser salos.
Po tos salos ilgai (vėl) kalatojomės „skarbonkėj”, iki pat Brisbano. Angliškai – Brisbane, tai visad maniau, kad lietuviškai būtų Brisbanė. Bet gi p. Grigaitis išmokino vadint teisingai. Taigi Brisbanas. Vos pora kadrų ir tie iš telefonų, mat susitikom su draugais , tai žinot kaip būna.
O iš Brisbano niaukėm iki Gold Coast. Švelnusis baltasis pajūrio smėliukas ne toks jau ir baltas:
Šie vaizdai, tiksliau panašūs, matyti kelionių brošiūrose ar draugų nuotraukose visad atrodydavo kažkiek nerealiai.
O šiaip tai ten visiška Palanga… Tai ilgai neužsibuvę mynėm iki Byron Bay. Tai toks garsus hipių, surferių, menininkų ir turistų miestokas. Lenkėm savo planą, tad čia pagaliau pailsėsim, manėm. Eisim maudytis, degintis, surfint, visa kita, na žinot, atostogausim.
Prie kempingo mum pasitiko drakonas.
Nedickas toks. Bet vistiek žvėris.
Tada mus aplankė šarkos.
O neilgai trukus ir klaiki liūtis. Po stogu tas žalias – mūsiškis. Bebėgant tuos kelioliką metrų srovė nunešė šlepetę, teko žvejot.
Tai teko kitos dienos sulaukt. Išėjom ryte į paplūdimį.
Sutikom nedaug turistų ir daug žuvėdrų.
Kai radom, kas lentas nuomoja, mum buvo pasakyta, kad lentų negausim, nes kažkokia audra kažkur ir mes visi užsimušim. Ir vis bandė lynot.
Beliko išties atostogaut.
Negaliu neparodyt Manto puikiosios skrybėlės. Skarbonkėj – koncencuotas pienas su kava. Žodžiu konservuota kava. Kas ir kodėl ją nupirko niekas nesigilino, bet gi smagu buvo atrast šaldytuve kažką saldaus.
Ir visgi vyrai įdegė. Dryžiukais, rankovėm ir visaip kitaip žavingai 😀
Toks tatai apsiankymas Byron Bay. Reiks kada vėl užsukt, gal kai nelis.
Čia pamečiau eiliškumą, kurioj čia vietoj beldėmės ilgai ir nuobodžiai, daaaaug kilometrų ant nepatogių sėdynių (kas nors sakytų – per mažai alaus, bet jis Queensland’e brangus ir neskanus).
Puikusis liūčių sezonas ir dar puikesnis didydis omaras ar kas jis toks.
Dėl eilinių potvynių dalis kelio uždaryta buvo, teko apylanką sukt per kalnus. O kalnuose gražu.
Tiek Adelaidėj, tiek Melburne rūkas – retenybė. Tai smagu buvo man labai.
Čia seka Lauriaus portretų serija puikiai nusakantį džiaugsmą kratantis kalnų keliukais su tokio ilgumo kelionėm nepritaikytom sėdynėm (vairuotojo ir šalia kėdės buvo patogios. Likusios 4… eina šikt! O kai pradėjau rašyt po ilgos pertraukos džiūgavau, kad smagu prisimint kelionę, bet gi dabar pažiūrėjus į Lauriaus išraiškas… :D)
Kaip sakoma – enjoy:
Vis džiaugiasi stabtelėjimu. Kurgi ne.
