Mūsų vadovėlis siūlė atvažiuoti čia, į salą, persikelti į Jauno Vyro Pusiasalį (pavadinimai nepaliauja stebinti) ir eiti įspūdingu taku. Bet gi neradom jokio uosto, tik nedidukę privačių laivelių prieplauką. Aplink jokių žmonių, tik kažkokie sandėliai, pelkės ir varnos.
Pas kažką kieme juodauodegės vietinės vištelės (angl. Black-tailed Native-hen) ganosi. Baigščios labai, bet spėjom pro mašinos langą įamžinti.
Visa pakrantė atptverta, bet per kažkokius bruzgynus prasibrovėm arčiau prie privataus liepto.
Žuvėdra baltoji, kodėl man uodega moji?
Kaspijos žuvėdra (angl. Caspian Tern) stebi aplinką.
Kuodotosios žuvėdros (angl. Crested Tern) pasiruošusios skrydžiui.
Mažasis juodasis kormoranas (angl. Little Black Cormorant).
Žiūrėk aukštyk ir gyvenk – žmonės sako, žmonės žino. Matyt čia žuvėdrų saugotis reikia 🙂
Kitoj salos pusėj vaizdas kiek kitoks.
Kažkur tolumoje visureigių entuziastai.
Ir dar keli.
Kažkokių krabelių nuvaikščiotas smėlis. Mūsų kojos smigo giliai.
Bet vertėjo šlapiu smėliu eiti. Pakrante braidžiojo Australiniai kojūkai (angl. Banded Stilt), ir šį kartą vertimas ne mano (Wiki) 🙂
Tarp jų įsimaišiusi ir Raudonkaklė avocetė (angl. Red-necked Avocet).
Pasivaikę kojūkus ir avocetes nuvažiavom į kitą krantą, kur prieštai matėm besimalančius visureigius. Čia, matyt, perspėjimas jiems. Vargšai sėjikėliai.
Saulėlydis paplūdymyje – atrodo gražiai, bet iš tiesų šėlo vėjas, į akis ir dantis pustantis smėlį, buvo šalta.
Dar viena nuotrauka atminimui, susipakavom ir išvažiavom namo.