Un koala, dos koalas, tres koalas…

Sekmadieniui pasirinkom kitą netoliese esantį parką. Belair’o nacionalinis parkas – seniausias Pietų Australijoje. Sako, kad tai buvo sanatorija pavargusiems tarnybiniams arkliukams.

Pasirinkom ilgiausią maršrutą, kurio pradžioj mus pasitiko piktos manorinos ir kiti paukščiai.

Kylant į viršų sutikom visai nedaug žmonių. Praėjom aidų tunelį. Tokios vietos kažkodėl sukelia klaustrofobišką jausmą.

Paukštokas. Pilkasis vėduokliauodegis (gal kas ornitologų pažįstat?).

Vietomis takas buvo status akmenuotas, vietomis švelniai leidosi nuo kalno. Viršuje aptikom krioklį! Jei tik taip galima pavadinti tą visai nekriokiančią, greičiau kapsinčią, srovelę.

Po liūčių žolė čia sužaliavo.

O dabar apie tai, ką Belair’e aptikom. Idant tai nacionalinis parkas, manom, kad kažkas ryte jas atnešė ir tvarkingai į medžius sudėliojo.

Pirma koala nekreipė į mus dėmesio.

Antra atrodė pavargus po vakar.

Trečia – pernelyg užsiėmus savo reikalais.

Ketvirtoji kabėjo įsispraudus tarp šakų. Mums prisiartinus nužvelgė abejingu žvilgsniu ir toliau snaudė.

Ko norit?

Penktoji. Ką jos vakar veikė?

Bene žvaliausia – šeštoji mūsų sutikta koala. Gaivus kalnų vėjas plaikstė jos plaukus… t.y. ausis.

Septintoji. Nieko naujo.
Iš čia ir posakis: Tingiu kaip koala.

Handorfas

O po pasivaikščiojimo parke užsukom pažiūrėt nedidelio istorinio miestelio netoliese.

Miestelį kažkada įkūrė liuteronai iš tuometinės Prūsijos.

Visai jauku, tik labai daug turistų ir jiems skirtų blizgučių. Aišku, tų baisių, visą vaizdą gadinančių iškabų nefotografavom. Gal jau imam priprast.
Kairėje – arklys saugo interneto kavinę. Dešinėj – maža parduotuvėlė.

Tokie namukai ir panašūs, skiriasi nuo Adelaidės.

O jaunas šarkiokas kirminą rado ir architektūra jam nė motais.

Warrawong’o nacionalinis parkas

Savaitgalį buvom Warrawong’o nacionaliniam parke, kur ančiasnapiai gyvena. Be to, parkas nepadoriai arti – tik 20 min. mašina, tad teko aplankyti.

Nors oficialiai Australijoj vis dar žiema, bet mum, europiečiams, viskas labiau primena pavasarį. Visur žydi gėlės – baltos, …

…mėlynos…

…ir geltonos.

Žydi ne tik gėlės, bet ir medžiai.

Nors kai kuriems medžiams vis dar ruduo ir jie kažkokius kosminius vaisius brandina.

Bet ką čia apie medžius, reikia ančiasnapio ieškot.

Bandėm ieškoti miške…

…ir pelkėj kažkokioj. Bet deja… Tad teko džiaugtis ne tokiais paslaptingais gyviais.

Radom piktą pelkinę vištelę, kuri reikalavo maisto ir šnypštė ant mūsų. Taip pat buvo ir besikasančių kengūrų.

Besiganančių kengūrų.

Ir tinginčių kengūrų.

Dar buvo volabių.

Ir šiaip visokių įdomių santykių tarp gyvūnų. Ir, žinoma, paukščių visokių.

Raudonantakis kikilis (red-browed finch) – ne ornitologas aš ir ne vertėjas, bet tarkim 🙂

Raudonpakarūklinis paukštis (Red wattlebird) – dar geresnis vertimas turbūt, bet net vikipedijoj nėra vertimų 🙂 Vienaip ar kitaip, šitas paukštis turi pakarūklus, kažką panašaus, kaip višta pagurklyje, tai taip ir vadinas.

Gal tai buvo ančiasnapis?

Paukščių gyvenimo nuotrupos

Dar truputėlis nuotrupų iš paukščių gyvenimo.

Medis su nauju rožinių kakadu derliumi.

Meilūs gali būti ne tik balandžiai.

Vietinė varna kažko ieško tarp lapų.

Bronzasparnis karvelis tiesiog vaikštinėja sau.

Sparčioji karetaitė nutūpė pailsėt pusei sekundės.

Raudonoji liepsnelė kuria medžioklės planus.

Jaunos ir suaugusios australiškos šarkos portretai.

Ilgasnapė kakadu nesupranta, ko iš jos kas nori.

Ir pabaigai, dar vienas mini filmukas 🙂