Sekmadienis botanikos sode

Sekmadienį pūtė smarkus vėjas, tad tai niaukėsi, tai giedrijosi, nedrįsom toli mint, patraukėm aplink miestą ir į botanikos sodą pasivaikščiot.

Didelio medžio didelės šaknys. Reikėjo gi užsiropšt.

Pamenat, kažkada pasakojom apie lotosus žydinčius ir kaip visi eina jų stebėt? Taigi, ta pati vieta. Žiema, žiemaaaaa…

Vėlgi reik užsiropšt. Laurius pozuoja…

…ir vorą pamato.

Čia Laurius demonstruoja kokio dydžio dracenos čia auga.

Vėlgi aptikom vietinių.

Tie vaikai tobulai pozavo.

Tokia mada dabar.

Kaip ir priklauso iš botanikos sodo – augalų nuotraukos.

Tropikų paviljonas. Kompaktiška palmė. Žemiau – tiesiog kaktusai 🙂

Ta proga prisiskynėm vaivorykštinių (oficialus pavadinimas) čili pipiriukų.

Tas pats tropikų paviljonas. Fone – ligoninė, kur Lukai koją švietė.

Sekmadienį pūtė smarkus vėjas, tad tai niaukėsi, tai giedrijosi, nedrįsom toli mint, patraukėm aplink miestą ir į botanikos sodą pasivaikščiot.

Murray River

Antrą mini atostogų dieną pasikeitėm mašiną (taip jau būna, kai rezervuoji paskutinę minutę. Iš tikro pasikeitėm į kitą tokią pačią) ir patraukėm link kalnų. Palyginus, kad ir su Tatrais – juokingi šitie kalnai, tad juos kalvom vadina.

[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=-34.85822,138.78663+to:Birdwood,+South+Australia,+Australia+to:Mannum,+South+Australia,+Australia+to:-34.9355942,139.3403538+to:Wellington+Rd+to:Strathalbyn,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFRQb7P0dRrdFCCmr1VCb-ku3ajGCUqjtjqy7Ug%3BFbau7P0d9EdICCnheA1P9Vy3ajGwqY5iVDYDBQ%3BFbM_6_0d3rlNCCmTa_-wZdW5ajGw-45iVDYDBQ%3BFdbs6v0dQSpOCCmBbJrixXi3ajEBW08DWDYDEw%3BFXD95P0drPdOCA%3BFQX-5f0dbExHCCkDhRs9pCe3ajHAwY5iVDYDBA%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=pr&via=1,4&sll=-35.055856,138.949585&sspn=0.771175,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-35.054732,138.949585&spn=0.89934,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]

Antros dienos maršrutas.

Pravažiavę prabangius namukus ant kalvų šlaito įsukom į vingiuojantį ir gan statų kelią palei upelį. Čia kaip ir Adelaidėj – visi menkiausi upeliukai ženklais pažymėti, tik kitaip nei mieste – upelis gan gyvas. Tuo tarpu mieste upeliai – maži betoniniai grioveliai, kol kas neteko matyt vandens juose. Taip pat ir kiekvienas tiltas pažymėtas, ant kai kurių net pastatymo data paminėta. Taip jau yra, kai tų upelių ne tiek daug, tenka džiaugtis tuo, ką turi.

Upelis maždaug Vilnelės platumo, tik vietomis ne toks sraunus. Keista, bet nematėm nei vienos baidarės ar kanojos. Nepopuliaru, matyt.

Stabtelėjom kalnų miestelio degalinėj, tokioj senoj ir pavargusioj, pora šuniukų išlindo pažiūrėt. Šalia būta didelės degalinės, bet panašu, kad sudegė. Kalnų miesteliai visi nedideli, tvarkingi, jei važiuodamas per kalnus gali prisimint kokią Kretą, tai vos įsukus į kokį kaimą ar mažą gyvenvietę, viskas labiau primena kokią Vokietiją. Žodžiu, vištos po kelią nelaksto.

Kirtę kalvas sustojom pietų kažkokioje apžvalgos aikštelėje. Be mūsų ten dar stovėjo kemperiukas, matėm viduj žmonių, bet jie mūsų bijoj ir nelindo lauk. Mūsų kelioninis dramblys pozuoja horizonto fone.

Kalvos į kitą pusę ne tokios stačios ir labiau atviros, tiesiog laukai primėtyti didelių akmenų. Apačioje privažiavome Mannum miestelį. Jo pradžioje mus pasitiko daugybė nykių skardinių pastatų, kažkokių sandėlių, tvorų ir nedidukė degalinė kaip iš filmų apie Amerikos glūdumą. Čia lankėsi vietiniai su aprūdijusiom senom didelėm mašinom. Dar degalinėj galėjai įsigyt taikinį, seifą šautuvui ir panašių dalykų. Mūsų kelionių biblija šį miestą pavadino vaizdingu. „Na tarkim” – pagalvojom ir patraukėm toliau.

Už kelių posūkių miestelis tapo panašesnis į aprašytą knygoje. Tą dieną vyko kažkokių senų mašinų suvažiavimas, tad visa pagrindinė gatvė užstatyta automobiliais, kavinės pilnos žmonių.

Dalis pastatų pakankamai seni (kaip Australijai, žinoma), žodžiu, senamiestis.

O štai ir mašinos. Tik ne iš to kampo nufotografavau – man už nugaros – ilgiausia Australijos upė.

Apskritai, čia populiaru senos mašinos ir jų mylėtojų susitikimai.

Balkonas antrame aukšte ir vėlgi prabangūs namukai ant šlaito. Kaip supratom – čia kurortas su upe. Visi džiaugiasi vandeniu.

Per upę kėlėmės nedideliu trosų traukiamu keltu (jame tilpo 9 mašinos, priekaba su valtim ir keli dviračiai).

Vakarėjant pravažiavom vietines Rumšiškes, nutarėm užsukt kitą sykį, kai turėsim daugiau laiko.

Nenustebčiau, jei šitie automobiliai dar važiuotų.

Tada vėl kėlėmės kitu keltu atgal, važiavom per vynuogynus, bet kadangi sutemos ateina baisiai greitai – daugiau fotoaparato nebetraukėm. Paupy miesteliuose vyko visokių renginių, bet visi baigiasi vakarėjant, apie penktą valandą visi išsiskirsto. Matyt tuomet išlenda uodai…

Fleurieu Peninsula

Kaip jau minėjom anksčiau – australai mėgsta švęsti. Didysis penktadienis – rimtesnė diena už Kalėdas – nedirba niekas. Net alaus negausi bare – tiksliau nerasi atidaryto baro. Tada prisideda pačios Velykos. O jos sutapo su vietine Anzac diena. O kadangi australai nenori prarast švenčių – laisvadienius perkėlinėja. Taip gavom 5 dienų savaitgalį. Išsinuomavom mažą mašiną ir patraukėm į kelionę.

[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=Cape+Jervis,+South+Australia,+Australia+to:Victor+Harbor,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFe-64P0dxlE7CCmxf2LKCtSzajGA-Y5iVDYDBA%3BFTWA4f0d5TdDCCm_zz3-mkuxajFg2o5iVDYDBA%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=ls&sll=-35.257955,138.768311&sspn=0.769261,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-35.250105,138.435974&spn=0.897183,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]

Pirmos dienos maršrutas.

Mandra labai, nes pirma atostogų diena. Nusekęs paplūdimys (Aldinga beach) vos išvažiavus iš Adelaidės. Šalia stovėjo ženklas sakantis nerinkti krabelių ir kitų jūros sutvėrimų.

Ten pat. Laurius irgi mandras.

Tiesą sakant čia viską galima nupasakoti ne nuotraukomis, o ženklais, o ženklų kelyje bus dar daug.

Tik ne visi ženklų paiso. Slėnis šalia kelio. Fone – vandenynas. Rodos, graži vieta, niekad nematytos stačios žalios kalvos, bet gi kas dauboje?

Ta pati vieta tik priartinus. Gal čia kažkas tik atsikratė vogtų automobilių, bet niekad negali būt tikras…

(Nuotraukoje tas pats kalnas tik skirtingos pusės).

Taigi, paisydami ženklų, patraukėm toliau. Australai turi bėdų su vandeniu, todėl taip jį kaupia ir laiko. Visur kalvotose vietovėse pilna suręstų mažų užtvankėlių. O mes privažiavom didelę tokią.

Ką sakiau apie ženklus?

Šis ženklas kur kas geriau nuteikia nei prieš tai buvęs. Pravažiavom nedidelį kurortinį miestelį su daugybe banglenčių parduotuvių. Artėjom prie atviro vandenyno ties Cape Jarvis…

O kai galų gale jį pasiekėm kopose mus pasitiko nieko gero nežadantis ženklas. Dangus lyg tyčia apsiniaukė, o vandens ošimas girdėjosi neišlipus iš mašinos.

Ženklo žmonės čia paisė – niekas nesimaudė. Ko norėt – bangos dvimetrinės. Tačiau visi labai intensyviai žūkliavo (ar yra toks žodis?).

Bangų purslus vėjas nešė toli. „Primena mano košmarus apie jūrą” – pagalvojo Luka.

Ko gero, ši moteriškė tokių košmarų nesapnuoja. Nebent diiiideles žuvis.
Vyro svajonė – moteris su meškere 🙂

O kur žvejai…

…ten ir žuvėdrai.

Mūsų automobiliukas tapo lemtingu kažkokiam padarui tvirtomis šlaunimis.

O štai ir pats vabalų žudikas. Pusiasalio galas iš kurio plaukia keltai į Kengūrų salą. Kada nors…

Visada būna liūdna, kai fotoaparato juostelė apsišviečia, batareika nusėda arba geras kadras pabėga. Žilas dėdulė vežėsi du šuniukus (antro tik uodegytė matyti). Kaip paaiškėjo neužilgo – Victor Harbour miestelis – šunų mylėtojų rojus. Visi vedžioja daugybę šunėkų. Dažniausiai tokių vadinamų barbosikų.

Jei teisingai supratom – vietinis austrių rankiotojas neoniniu snapu. Jis įbrenda vandenin ir laukia ką banga atneš, o tada bėga iš paskos. Nieko nepagavęs stabteli, atsidūsta ir vėl skuba.

Ties Victor Harbour jūroje pilna salų. Viena jų – Granito sala. Iki jos veda senas medinis tiltas su dar užpraito šimtmečio arklio traukiamu tramvajum. Dar šalia yra Ruonių sala.

Kaip ir priklauso – turistinės nuotraukos.

Ir dar vienas ženklas. Viskas aišku.

Negalėjom susilaikyt nenufotografavę, kaip visa šita kompanija ropštėsi nusifotografuot.

Kokios spalvos!

Ir kokios uolos.

Tiltas ir krantas. Nors išvažiavom ryte, toli nenuvažiavom, vakarėjo labai greitai.

Taigi, o Granito sala garsi tuom, kad joje gyvena mažieji pingvinai. Natūralaus dydžio skulptūrėlė. Pingvinus dabar saugoja. Vakarais jie grįžta pavargę ir yra labiau pažeidžiami, todėl juos stebėti galima tik su gamtininkų palyda. Važiuosim kada būtinai.

Ant kranto gyvena arkliukai, kurie tampo tą turistų pilną tramvajų. Jiems ir skirtas šis ženklas. Netoli jo buvo visų dabartinių ir ankstesnių arkliukų nuotraukos su vardais – kaip kokia garbės lenta. Beje, jie visi hipiai – su kliošais.

Pakankamai įdomus sprendimas. Skiriam draugams dizaineriams.

Čia ėmė ir sutemo, taip ir baigėsi pirma kelionės diena – nenuvažiavus nė keleto centimetrų žemėlapyje.

Padarai iš atvirukų – Cleland parkas

Ši diena buvo ypatinga – pagaliau akis į akį susidūrėm su australiškais padarais iš atvirukų. Nebuvo tai visiškai laukinė gamta, viskas vyko Cleland nacionaliniam parke, bet kaip pirmam kartui tai gerai ir taip 🙂

Įėjus pro vartus iš karto pasitinka Potaroo (lietuviškai verčia kaip kengūrinė pelė arba potoras, kaip koks totoras).

Labai jau drąsūs tie peliukai buvo ir labai troško papozuoti.

Šitokia nuotrauka tiesiog privaloma viešint Australijoj 🙂

Pačiai koalai terūpi kuo skanesnį eukalipto lapą rasti.

Žąsims irgi rūpi, kas čia tokie vaikšto. Tiksliau – sako: ką duosi?

Šis stalo teniso kamuoliuko dydžio paukštukas visai nenusiteikęs pozuoti – čia jis yra, čia jo jau nėra.

Baisieji dingai, nuo kurių australai net surentė didžiausią pasaulyje tvorą.

Viena iš australiškų ančių rūšių (o gal ir ne antis, ir ne australiška)…

Pelikanai visada užsiėmę savo plunksnų tvarkymu. Kur čia nebūsi, kai toks kotletas esi.

Pikts ibis – mažas tai ir piktas.

Pagaliau pavyko sumedžioti šį paukštį. Nežinau nei vardo, nei pavardės, bet labai reikėjo 🙂

Nematomi paukščiai.

Kengūra senolis.

Kengūra miegalius.

Kengūra lietuviška.

Kengūra macho.

Pliažinis skėtukas. Tik saugokit savo pinakoladą nuo jo.

Vombatas. Šitas žvėris kanda – nemaitinti.

O…. Kaip miela! Valabius australai labai myli, dabar aišku dėl ko.

Juos ir maitinti galima.

Tasmanijos velnio geriau nemaitinti, jei nori su pirštais likt.