Nuotykiai aukštyn kojom
O po pasivaikščiojimo parke užsukom pažiūrėt nedidelio istorinio miestelio netoliese.
Miestelį kažkada įkūrė liuteronai iš tuometinės Prūsijos.
Visai jauku, tik labai daug turistų ir jiems skirtų blizgučių. Aišku, tų baisių, visą vaizdą gadinančių iškabų nefotografavom. Gal jau imam priprast.
Kairėje – arklys saugo interneto kavinę. Dešinėj – maža parduotuvėlė.
Tokie namukai ir panašūs, skiriasi nuo Adelaidės.
O jaunas šarkiokas kirminą rado ir architektūra jam nė motais.
Savaitgalį buvom Warrawong’o nacionaliniam parke, kur ančiasnapiai gyvena. Be to, parkas nepadoriai arti – tik 20 min. mašina, tad teko aplankyti.
Nors oficialiai Australijoj vis dar žiema, bet mum, europiečiams, viskas labiau primena pavasarį. Visur žydi gėlės – baltos, …
…mėlynos…
…ir geltonos.
Žydi ne tik gėlės, bet ir medžiai.
Nors kai kuriems medžiams vis dar ruduo ir jie kažkokius kosminius vaisius brandina.
Bet ką čia apie medžius, reikia ančiasnapio ieškot.
Bandėm ieškoti miške…
…ir pelkėj kažkokioj. Bet deja… Tad teko džiaugtis ne tokiais paslaptingais gyviais.
Radom piktą pelkinę vištelę, kuri reikalavo maisto ir šnypštė ant mūsų. Taip pat buvo ir besikasančių kengūrų.
Besiganančių kengūrų.
Ir tinginčių kengūrų.
Dar buvo volabių.
Ir šiaip visokių įdomių santykių tarp gyvūnų. Ir, žinoma, paukščių visokių.
Raudonantakis kikilis (red-browed finch) – ne ornitologas aš ir ne vertėjas, bet tarkim 🙂
Raudonpakarūklinis paukštis (Red wattlebird) – dar geresnis vertimas turbūt, bet net vikipedijoj nėra vertimų 🙂 Vienaip ar kitaip, šitas paukštis turi pakarūklus, kažką panašaus, kaip višta pagurklyje, tai taip ir vadinas.
Gal tai buvo ančiasnapis?
Vasarą prisiminus. Iš skladuko ištraukti kadrai pabiručiai. Laurius išdidžiai pozuoja prie senobinio relikto iš tų laikų, kai nebuvo makdonaldų, aifonų ir kondicionierių.
Kai eini nuo turgaus į vakarus, pietine puse, dešinėje pasitinka du liūtai saugantys raudonus vartus į koldūnų, nūdlų, nenusakomų troškinių, raudonų žibintų, hello kitty, bubble tea ir pokemonų pasaulį. Gali pereiti per minutę, o gali likti pusdieniui.
Alkoholio vartojimas viešoje vietoje draudžiamas, piknike rudenį pajūryje be vyno darosi nelinksma, išbandom amerikietišką tradiciją. Vyną parduodami, kone visada pasiūlo popierinį maišoką.
Nedidelis, už Puntuką didesnis, akmens šmotas, granitas, gražios spalvos, taigi…
Akmuo – subinė, arba ką įžvelgė mano sugadinta vaizduotė. Idant amžinai iškyla ta pati problema – kaip gi pozuoti prie visokiausių didelių objektų, o taipogi ne visada norisi nuotraukose matyti savo marmūzę (labai panorau pavartoti šį žodį, noras užvaldė smegenis, kontekstas ėmė darytis nebesvarbus, teko pasiduoti), tad pati akmens forma pasiūlė tiesmukai iliustruoti liaudies posakį apie lindimą be muilo.
Tokia tai magija slypi juostinėse nuotraukose, kai pabuvęs upeliokas, šalia kelio, kuris, lyg tyčia prisėdus tampa neromantiškai judrus, atrodo itin jaukiai.
Surfinti šiame paplūdimyje nepatartina dėl didelių bangų išmuštų duobių, pavojingų povandeninių srovių ir panašių dalykų, vietinės moterys ateina čia žvejoti, nuo kranto užmeta meškerę, kai kurių meškerės nematomos.
O juk visada įdomiau ten, kur mūsų neįleidžia…
Vieną savaitgalį buvo gan šalta. Matėm moteriškių iki pusės mirkstančių vandenyje. Laurius nusprendė, kad tai kokie nors vaisingumo pratimai, nes vargu ar kas norėtų šiaip sau lįst į ledinį vandenį. Mistika kažkokia.
O tada išvažiavom iš miesto. Nukakom iki vadinamosios šnabždesių ar šnibždėjimo sienos. Na gerai, visa tai tik skamba baugiai. O vienintelis baugus dalykas – už tos sienos telkšo (koks žodis labiau tiktų kalbant apie vandenį) kažkur apie 4515000000 litrų vandens.
Taigi, užtvanka, vandens rezervuaras. Vynuogynams sausą vasarą laistyt, ko gero. Atsistojus prie sienos gali susišnekėt su žmogum esančiu kitame gale – už 140 metrų. Todėl toks ir pavadinimas. Puiki akustika, jokios mistikos. Tas žmogus raudona striuke kaip tik bando kaip siena veikia.
Užtankos viršum galima pasivaikščioti. Vienoj pusėj aukščio baimė.
Kitoj pusėj – kone lietuviškas ežeras.
Šeštadienį nežadėjo nei gero, nei blogo oro. Kas bus tas, nusprendėm, sėdom ant dviračių ir išmynėm. Dar netoli namų ėmė lynot, tad stabtelėjom šunų parodoj, tiesiog parke.
Daugiausia šeimininkų su šunimis laukė eilėje pas… fotografą. O kadangi vistik žiema čia – dauguma šuniukų aprengti. Keletas jų demonstravo originalesnius apdarus…
…kiti vilkėjo tiesiog lietpalčius…
… ar striukes.
Užsukę į rusų parduotuvę nusipirkom „Karvučių” ir giros (matėm Kėdainių ir Rokiškio konservų taipogi). Lietus nurimo, tad patraukėm toliau, tuo pačiu keliuku, kur link jūros veda, tik į kitą pusę – link kalvų. Palei upę.
Pakeliui aptikom O-Bahn’ą – neva bėgius…
…kuriais autobusai laksto.
Pro debesis lindo saulė. Mindami lengvai įkalnėn sutikom ančiuką Donaldą. Kartais kelias nusukdavo nuo upės, baigdavosi, reikdavo paminti gatvelėmis ir vėl paieškoti dviračių tako. Bet diena atrodė tobula.
Sutikom dar nematytą baikštų paukštį – baltaveidį garnį (Egretta novaehollandiae), ir beveik nesutikom žmonių, išskyrus keletą sportininkų ir šunis vedžiojančių. Kažkur pakelėj bažnyčioj grojo elektrinėm gitarom. Kitur žaidė golfą. Karts nuo karto kirsdavom O-Bahną. Tolumoje kalvos skendėjo debesyse. Kelias statėjo, upė sraunėjo. Čia vertėtų paminėt, kad upės sraunumas čia sąlyginis dalykas ir jokiu būdu nereikėtų lyginti tarkim su Vilnelės srove pavasarį. Tiesiog iš stovinčio vandens, balos tapo panašu į judantį vandenį. Pavažiavus toliau upė jau vietomis net putojo atsimušdama į akmenis, krisdama kokių 15 cm aukščio kriokliukais. Namų mažėjo. Paukščių daugėjo. Dangus niaukėsi. Ėmė staigiai statėti. Iki kelio pabaigos, tuo pačiu ir miesto galo ir kalvų pradžios buvo belikę vos 5 km, atsivėrė nuostabūs vaizdai. Tai bus linksmas važiavimas namo – 20km nuo kalno! Bet… prapliupo lietus. Pastovėję po medžiu pasileidom žemyn, greičiau namo. Neilgai trukus lietus liovėsi. Daugmaž išdžiuvom (leidžiantis nuo kalno vėjas veikia kaip plaukų džiovintuvas). O kad per gerai nebūtų – prakiuro Lauriaus dviračio padanga.
Pakeliui palengva besistumdami dviračius galėjom stebėti kitus paukščius, tokius kaip daugiaspalvė loriketa (Trichoglossus haematodus).
Iki miesto 10 km, iki namų dar toliau, kaip nors pareisim, tik va sutems. Laimėj pakeliui pasitaikė kempingas, pasiklausinėjom, pasivaikščiojom po rajoną ir dar spėjom į dviračių parduotuvę prieš užsidarymą. Visgi šeštadienis. Po 15 min. Laurius džiaugėsi ne tik nauja kamera, bet ir padanga. Kad per daug nedžiūgautų – ėmė lyti. Taip jau rimtai.
O kai peršlapom batus, žinoma, nustojo. Dar spėjom sutikt didžiąją keltonkuodę kakadu (Cacatua galerita).
Ir metę dviračių taką parlėkėm namo gatvėmis. Tik niekaip nesupratom, kodėl gi reikėjo vėl į kalną mint.
Pabaigai – karštas dušas ir arbata sekė po visko, šiandien nečiaudom, viskas gerai.
