Talisker sidabro kasykla

Jei važiuoji palei jūrą vandenyną Pietų kryptimi, jei pasiseka nepražiopsoti ženklo, žvyrkelis nusuka į buvusias sidabro kasyklas.

Kas liko iš pastatų. Nors vakarietiška Australijos istorija siekia visai netolimus laikus. Nors įspūdingiausia čia – gamta, visgi smagu rast ir kulūros, istorijos paminklų.

Ši vieta buvo atrasta 1862 m. Sidabro netrūko, tad šalia įsikūrė miestelis, klestėjimo laikais jame gyveno virš 300 žmonių! Mokyklą lankė apie 80 vaikų! Įspūdingi skaičiai!

Keliuku nusileidom į daubą, kurioje nieko ypatingo neradom, tik kažkokią angą, matyt kokia šachtos (jos ant kalno) vėdinimo anga ar kažkas. O dalį keliuko užgriuvę akmenys, gal po liūčių, o gal taip visad buvo, kitur užžėlę krūmais, žodžiu, jei čia kas eisit, nesileiskit žemyn, nieko gero nerasit, tik kelią atgal 🙂

Dramblas pozuoja prie tarpeklio.

Kas liko iš kasyklų.

Neatpažintas aukštyn kojom vaikštantis skraidantis objektas.

Morialta

Kiekvieną sykį noriu pradėt rašyt sakiniu „O šį savaitgalį…” Kiek galima? Taigi. Vasarą nelabai teko matyt drugelių (išgaruoja tikriausiai), bet dabar jų pilna.

O šį savaitgalį patraukėm į Morialta parką. Ne visi parkai yra toli. Takai į šį prasideda praktiškai mieste.

O tai, kad arti – nereiškia, kad nieko gero. Na, tik žmonių daugiau. Bet, kadangi pakankamai statu – dalis atsisako lipt. O tie kurie nori pasportuot kažkodėl renkasi kelią į Mount Lofty. Taip kad ėjom pasiklausydami paukščių.

Kur akmuo minkštesnis buvo, ten susiformavo tarpekliai, kur kietesnis ir upė negalėjo prasigraut – ten kriokliai krenta iš aukštai. Parke gali pasirinkt visai nedidelę trasą, asfaltuotą, tinkančią visai mažiems vaikams ar žmonėms su vežimėliais, ilgesnį taką ratu palei krioklius, o jei turi laiko, jei dar netemsta, praėjęs pusę, gali nusukt dar toliau. O jei turi be galo daug laiko ir palapinę gali eit ir eit, nes šis takas įeina į ilgą, virš 1000km ilgio kelią per Pietų Australiją.

Tam „balkonėlyje” buvome. Ir kitapus tarpeklio.

Tuo keliuku ėjom. O oloj kartais gyvena pelėdos.

Miestas iš aukštai. Gaila, tikrųjų spalvų nesimato, apsiniaukęs dangus – violetinis, žemė – oranžinė, pavasario medžiai – žali žali.

Kaip iš LEGO sudėliotos uolienos.

Prie krašto nėjau, aukščio kiek bijau.

Šitos gėlytės kvepėjo kaip pamišę. Eini taku – kažkas kvepia, žiūri – trys žiedeliai. Skruzdėlė gigantė buvo pasiruošus nukąsti pirštą.

Sienų laipiotojai. Laurius turėjo progą prisimint kopimą.

Kriokliukas (teka atbulai tik nuotraukoje. Nors viskas aukštyn kojom – vanduo visgi krinta žemyn).

Būtų įdomu pamatyt tą patį upelį kokį sausio mėnesį (sausį būna sausa).

Smaližius medvalgys medlaižys (New Holland Honeyeater).

Apačioje matyti tas takas pritaikytas visiem kas negali ar tiesiog tingi lipt aukštai. Ir ten viskas žalia žalia.

Kaip gi be paukščių. Pilkasis vėduokliauodegis (chi chi) (Grey fantail). O jau kaip šnekėjo visi, ypač kai toks aidas.

 

Geltoni.

Upelis kairėje nuo tiltelio.

Ir dešinėje.

 

Upė Onkaparinga

Dar vienas savaitgalis – dar vienas pasivaikščiojimas po gamtą. Turim tokią knygutę su 40 geriausių Pietų Australijos trumpų pažintinių takų. Vadinami trumpais, nes čia yra ir tokių ilgų, kur tiesiog eini eini eini…  Šį sykį nuvažiavom prie Onkaparingos upės. Neblogas pavadinimas. Vieta ne itin populiari, kelyje sutikom žveją ir paklydusių dėdžių gaują. Bet kaip malonu – eini kloniais ir slėniais, tylu, ramu, niekas žvėrių nebaido.

Nei mažų kukulinių paukštukų.

Nei kengūrų didelių. Nors šita toli toli buvo, kitapus slėnio, nelengva net pastebėt.

Laurius net aiktelėjo iš nuostabos už kampo sutikęs šitą gražuolę pilna sterble. Laukinė kengūra! Ir šitaip arti.

Labai nesibaidė, kol Laurius ant šakelės sėlindamas neužlipo.

Tiesą sakant, šiuo atveju, rašant, turėjau išrinkt iš nuotraukų vieną, bet vis atidėliojau, kol užsimiršus sukėliau daugiau, na ką padarysi. Labai juokingos priekinės letenos, ji jas laikė visai atpailaidavus, tabalavo letenos.

Laurius imituoja augimą.

Tas pats augals, tik iš arti. Ir bitės medų neša.

Luka ant beveik skardžio. Prie upės nenusileidom, ne tuo keliu ėjom. Tai kitą sykį.

Onkaparinga, o sraunioji!

Jaunas juodaveidis gegutinis strazdas. Na, pavadinimai tiesiog tobuli.

Pasivaikščioję pasukom aplinkeliu link jūros. Vynuogynų sakalėlis (Australian Kestrel).

Išdidus paukštis auką sudorojęs sotus ir laimingas, pilvą apsidrėbęs.

Pirmyn atgal banguoja ten, kur Onkaparinga įteka jūron.

Upės šlaitai.

Nusėsti paukščių.

Ir Australijai būdingos spalvos – oranžinės uolos ir mėlynas dangus.

Pajūry kojos klimpo į šlapią smėlį, matyt dėl potvynio. Lėtai pėdindami nužvelgėm būrelį kirų. Tarp jų kažkas bėgiojo. Tas kažkas – labai mažas ir greitas ir net ne vienas, o keli.

Raudonkepuris Sėjikas (Red-Capped Plover) su bakenbardais. Paplūdimyje sušio ieško.

Pastaruoju metu mus persekioja hyperaktyvūs paukščiai. Ar mes juos persekiojam?

O Kapišonuotasis Sėjikas (Hooded Plover) dar vikriau spruko šalin.

Laurius demonstruoja jo judesį.

Šv. Kilda ir apylinkės 2

Taigi… Kadangi kelias buvo uždarytas, teko grįžt atgal ir truputį paeit iš kitos pusės. Kuo arčiau jūros tuo medžiai aukštesni.

Potvynis sėmė vis didesnę teritoriją, virš galvų skraidžiojo nedideli lėktuvėliai.

Laurius rodo į ant šakų kabančius dumblius ir jūržoles visokias. Nejaugi potvyniai kartais ir tiek apsemia?

Kormoranas jūroje. Vienas iš nedaugelio paukščių sutiktų take.

Panašu, kad visi paukštokai susirinko į stovėjimo aikšteles vėlyvų savaitgalio pusryčių.

Medaus nerado, užtat cukraus!
Vienoj knygoj apie paukščių fotografavimą rekomenduojama jų ieškoti stovyklavietėse, stovėjimo aikštelėse, kur paukščiai drąsesni, žmonių nesibaimina ir dažnai užsuka patikrint, kas nubyrėjo nuo poilsiautojų maisto.

O varna išdidžiai tupėjo, kol mažasis Vilis ją lauk vijo. Per greitas ir per mažas paukštis – nepateko į kadrą.

Varnos medis.

O tramvajus sekmadieniais važiuoja per laukus nuo tramvajų muziejaus iki jūros ir atgal. Senoviniai stulpai tuščiuose pelkynuose –  ganėtinai siurealistinis vaizdas.

Kadangi netikėtai aplankėm nuostabią vietą, pamanėm, kad gali vėl taip pasisekt ir nusukom į visai netoli esantį Port Gawler – kitą vietovę žemėlapyje žaliai pažymėtą. Keliukas baigėsi  apvalia stovėjimo aikštele iš visų pusių apsuptą vandens. Čia rinkosi žvejai. Jų nuobodžiaujantys vaikai kažką baksnojo pagaliuku vandenyje.
Grįžtant žvyrkeliu (90km/h) mus lenkė fūra.

Kitas bandymas – Middle beach (Vidurinis paplūdimys – liet.). Jei vietos pavadinime yra žodis „Paplūdimys”, iškart įsivaizduoju smėlį, kopas. Čia vietoj jūros telkšojo ežeras, po kurį tingiai braidžiojo keli paukščiai, tetos maudė žirgelį.

Vienintelėje gatvelėje, jei taip galima pavadint smėlėtą keliuką palei didelę balą, namukai nespindėjo prabanga, kaip daug kur pajūry. Terasose – seni apsilaupę foteliai, kur ne kur balkonai palopyti skarda. Viskas dvelkė visiška ramybe.
Šalia – kempingas, kuriame laukiami tik gyventojai norintys apsistoti ilgesniam laikui. Iš jo eina takas. Jei norite pasivaikščioti – praneškite administracijai pagrindinėje parduotuvėje (kaži, ar ji dirba tik vasarą, ar užsidarė prieš daug metų – dėl saulės viskas išblunka taip greit, kad neatskirsi – ar 10 metų ar viena vasara prabėgo). Aplink nė gyvos dvasios. Tik džiūvantys skalbiniai išduoda gyventojus. Na ir už kampo garde vaikštantis labai mandras emu.

Šios trys nuotraukos fotografuotos viena paskui kitą. Čia galit įvertinti mažojo Vilio vikrumą. Kol jūršarkė (Oystercatcher) kakojo, paukštukas atbėgo, išbėgo ir vėl grįžo į kadrą.

Patys austrių gaudytojai – kaip ir priklauso gurmanams, išdidžiai braido pajūriu. Romantikai.

„Gatvė”.

Užsimaskavusi vietinė ilgasnapė geltondryžė vištelė (angl. Buff-banded Rail, Google translate vertimas – buffu-surištas geležinkelių) braido po pelkes.

Plastikinė pelėda žiūri į vakarus.

St. Kilda ir apylinkės 1

Vieną savaitgalį, tiesa, pakankamai vėlai, išsiruošėm kur nors iš namų. Galima sakyti, kad bedėm pirštu į žemėlapį ir pasirinkom (tokiu atveju tiksliau būtų sakyti, kad rinkosi pirštas) vietovę, pavadintą St. Kilda. Ko gero, reikėtų versti Šv.Kilda, šiuo atveju tai nesudėtinga. Ypač palyginus su tuom, kokių naujadarų prikūrėm ornitologijos srityje. Taigi, galbūt draustinio ženkliukas vidury niekur, gan tuščioje pakrantėje (pvz. kalvose draustinių ir pan. labai daug, tad sunku išsirinkt ir šiaip gausybėje jos pranyksta), o galbūt ne kartą girdėtas pavadinimas (Melburne yra įdomus rajonas tokiu pat vardu) lėmė pasirinkimą. Išsukus iš greitkelio tuščiu keliuku kirtom laukus ir kažkokias druskingas pelkes. Vos išlipus iš automobilio mus pasitiko paukščiai. Šalia esančioje padidinto mąstelio žaidimų aikštelėje (tuom ši vieta ir garsėja) beveik nebuvo žmonių. Palei jūrą vingiavo tramvajaus bėgiai. Nors aplink vos keli namai.

Pasivaikščiojom pajūriu. Pakankamai industrinė aplinka. Temo ir kaupėsi lietus, tad apsižvalgėm ir pažadėję grįžti, patraukėm namo.

Netolimoje saloje galima žvejoti ryklius. Lentelė rodo kiek ir kokio dydžio galima pagauti.

Priešais esančiame pusiasalyje – laukai tušti arba pristatyvi visokių fabrikų, elektrinių. Žvarbus vėjas neleido džiaugtis pajūriu tą dieną.

Taigi, sulaukę gero oro, kitą šeštadienį grįžom į Šv.Kildą. Kaip žadėjom.
Labai geras greičio apribojimas, ypač kai nėra jokio kelio.

Nereikėjo niekur eit –  berakinant mašiną mum pozavo paukščiai. Dainuojantis medavalgis (singing honeyeater) :).

Dar pora veikėjų. Pilkasis medšarkinis strazdas (Grey Shrike-Thrush) kairėje, Pilkasis vėduokliauodegis (Grey fantail) dešinėje.

O natūralioje aplinkoje pamatyti ir užfiksuoti karietaitę – neblogas iššūkis.

Taigi, patraukėmpažintiniu mangrovės keliu. Taip taip, išmokom naują žodį. Kairėje – paukščių stebėjimo būdelė. Tik laikas nebuvo pats palankiausias – vidury dienos paukštokai kažkur išsilaksto. Dešinėje – takas einantis jūros sienos viršumi. Kažkur prieš šimtą metų pastatė vietiniai šią sieną nuo jūros vandens, taip iš užliejamų pievų gavo dirbamas žemes.

Jūros užliejamoje dalyje auga keisti dalykai.

Beeinant keliu labai keičiasi augmenija.

Mum beeinant kaip tik kilo vanduo. Srovė – lyg upė tekėtų.

Potvynis šias vietas užlieja du kartus per parą.

Deja, šią žiemą dalį kelio apgadino bangos. Neįtikėtinai skamba – bangos miške.

Dar labiau neįtikėtinai skamba – delfinai miške.

Kairėje už medžių – jūra vandenynas. Tiesa, ne atvira – visgi čia įlanka įlankoje.

Užkilę į bokštelį apžiūrėjom jūrą. Su upės sraunumo vandeniu (kaip dauguma esu pratusi matyti jūrą, banguojančią pirmyn atgal, o ne tekančią viena kryptimi) ir medžiais augančiais tiesiog iš vandens (kaip pelkėjančiuose ežeruose).